Iš mėlstančių tolių išlenda vakaras –
Sklendžia kantriai, banaliai, nuobodžiai.
Gėlėm netikrom žydi pakelės baras,
Kur griaužia akis tabako suodžiai.

Ten prieblandos dūmuose žodžiai dūsta.
Ten mušas iš meilės lig ryto ir baras.
O nuodėmių srutos į naktį plūsta,
Kai šaudo žvilgsniais, nes sielose karas.

Ten slaptas ašarų nuodas krenta į alų
Ir miršta mintis nušauta virš bokalų.
Ten seną eilėraštį skurdžiai banalų
Girtas poetas parduoda už alų.

Jis žodį aktyvų ir skaidrų lyg stiklą
Dantim ir nagais iš širdies plėšia.
Skuba gyventi: sukurs naują ciklą,
Rašo ant skiautės, nes žodis veža...

Ne taip. Piktai paleidžia į unitazą,
Eina toliau iš aklo gyvenimo lošti
Amžiams užkeiktą likimo pokerį.
Žaidimo aistra vėl valdo ir pakeri.

Likimas pagaili: jam iškrenta korta.
Palikęs eilėraščio pradžią ant lapo,
Vėl skuba išlošti viską dar kartą...
Tik pabaigą rašo jau kitas ant kapo...

Ir vėl iš pradžių... ir vėlei be galo...
Iš mėlstančių tolių išlenda vakaras...
Slaptas ašarų nuodas krenta į alų...
Gėlėm netikrom puošiasi baras...

Vėl mušas ir baras. Gana čia svaigti.        
Kampe žmogysta krenkšti ir kosti.
Jau laikas pašėlusią šventę baigti?
Atrodo, pats sau mirtinai atsibosti.