14 dalis

Pagaliau prisiruošėme į Salemą. Mes su Taranciell prie mūšio neprisidėjome, pasiuntėme ten Tomą ir Valą. Jie su mūsų didėjančia armija lengvai sudorojo magą ir vorus. Pakeitę portalo kristalą jie nuvyko į goblinų tvirtovę. Mūšis ten jau buvo baigtas. Nykštukų ir goblinų aljansas nugalėjo. Jie nusprendė pasilikti tvirtovėje ir nesivelti į kitus mūšius. Atvykti į žmonių pusę jie irgi nenorėjo, bet tokios galimybės užpuolus per dideliam skaičiui priešų taip pat neatmetė. Jie padovanojo Valui ypatingą veidrodį per kurį buvo galima susisiekti su kitu tokio veidrodžio savininku. Goblinai apskritai buvo dosnūs ir padovanojo visiems įvairių brangakmenių ir papuošalų. Valas parnešė mums dailų krepšį papuoštą sidabru kūdikiui ir auksinį kamuolį. Nykštukai nepagailėjo naujų ginklų siuntos. Šarvai ir ginklai atrodė dar gražiau nei pusmilžinių.
Valas susižavėjęs pliurpė apie nuostabią auksinę tvirtovę obsiadiano uolienas ir lavos ežerus aplink ją. Taranciell tuo metu užkabino bjaurią temą. Ji padavė man indelį su keistu kremu. Tai buvo juodojo vilko taukai. Jie stabdydavo senėjimą. Mane tai ypatingai suerzino, nors elfai irgi sendavo, bet niekada taip dramatiškai, kaip žmonės. Jų plaukai pražildavo, tik po tūkstantmečių ir jie visada išlaikydavo aiškų protą. Taranciell apsėdo mintis man suteikti elfo ilgaamžiškumą, jeigu ne nemirtingumą. Aš žinoma mielai tą priimčiau, bet giltinė priminė, koks laikinas gyvenimas. Nemaniau, kad įvykdęs vieną jos užduotį susigrąžinti meilę, galėjau nebemirti. Aš žinoma nieko jai nesakiau ir leidau jai knistis po įvairias knygas ir ieškoti kokio stebuklingo eliksyro. Nuo tada mane apėmė rimta depresija. Supratau, kad kažkada pavirsiu skleroze sergančiu seniu, o mano mergina ir tada atrodys kaip šiandien. Mūsų vaikas greičiausiai irgi perims teigiamas elfų savybes, nors tai buvo gana neaišku. Bandydamas šiek tiek atsigauti nuo šoko, kurį sukėlė toks akivaizdus faktas, sėdėjau miške su Silom ir geriau jo tamsų gnomišką alų. Papasakojau jam visą šį bjaurų senėjimo reikalą. Silom atrodė gana sutrikęs. Jis žinojo, kad kai kurios rasės gyvena trumpiau pvz.: orkai. Bet vis dėl to skirtingų rasių poros su tuo susitvarko. Orkai aišku beveik nesendavo. Va tame ir buvo problema, jei aš nesenčiau kiti 60 metų būtų nuostabūs. Tai, kad pavirsiu sena iškamša, pribaigs Taranciell dvasiškai. Gnomas aišku užkeikė mane koncentruotu laimės užkeikimu sakydamas, jeigu dažnai tai kartosime, gal ilgiau gyvensiu vien dėl labai didelio sėkmės koeficiento. Tai, deja, nebuvo sprendimas, kurio ieškojau. Nuėjau pas mėlynąjį drakoną snaudžiantį prie jūros. Jis mane išklausė ir palingavo didele kerėpliška galva. Teko išklausyti paskaitos, kad jaunos rasės tuo ir nepatikimos dėl savo baimių numirti. Deja, jokių amžiaus prailginimo metodų jis nežinojo. Tamsusis elfų magas pasiūlė įdomų receptą: drakono kraujas turėtų dovanoti amžiną jaunystę. Nors man atrodė, kad šitą dalyką mažai kas galėjo patvirtinti, juk nužudyti drakoną nėra lengva. Trumpam įsivaizdavau žūstantį mėlynąjį. Tai atneštų jaunystę, bet jo įpykę giminaičiai sudegintų salą iki uolienų. Galu gale nuėjau atgal pas drakoną ir paklausiau ar visame tame yra tiesos. Jis atsiminė kažkokią legendą apie žmogų nužudžiusį drakoną, tai iš tikrųjų jį sustiprino, bet kraujyje jam teko maudytis ir kraujas turėjo tekėti iš širdies. Velniava, taip atkrito galimybė, kad drakonas paaukotų man šiek tiek kraujo. Galu gale nuėjau pas gydytoją su druidu. Jie man paaiškino, kad nusiurbti kraujo iš drakono širdies nėra lengva, per didelė tikimybė, kad jis mirtų operacijos metu. Mane apėmė neviltis. Driudas pasiūlė nuvykti pas goblinus ir nykštukus, jie buvo gana išmintingi ir paliko Žemę paskutiniai, gal jie ir žinojo kokių triukų. Nusivilkau iki Salemo portalo. Nežinau kodėl, bet prisiminiau seną pasaką kelionė pas dievą ar trys klausimai dievui. Pagrindinis veikėjas vis ėjo tolyn, o klausimų vis daugėjo. Atvykęs į tvirtovę paklausiau seniausio nykštuko ir goblino. Jie dalyvavo pasitraukime per Salemo portalą prieš tiek daug metų. Jie man davė kažkokį rožinį eliksyrą. Jis turėjo saugoti nuo įvairių ligų ir stabdyti senėjimą. Nors senieji išminčiai nieko tikro pažadėti negalėjo. Eliksyras buvo žmonių mago. Dar viena problema: kitos rasės nesivaikė nemirtingumo, joms užteko to amžiaus kurį turėjo. Grįžęs namo susisukau į pledą ir gėriau baccardi. Jaučiau depresiją, kuri kaip pikta šmėkla varė mane vis pirmyn į beprotybę. Taranciell tikrino eliksyrą ir galu gale pasiūlė išgerti tą marmalą, jis buvo nenuodingas ir turėjo tą patį poveikį kaip juodojo vilko taukai. Žinoma, šiek tiek stipresnį dėl ilgo išlaikymo. Manoji elfė netgi surado visus ingridientus ir galėjo gaminti šitą gėrimą litrais. Juokinga, kiekvieną rytą maukiau tą marmalą ir tepiausi taukais. Aš norėjau rasti kitame pasaulyje drakoną ir jį pribaigti. Po karo rasti žalsvą išmintingą padarą ir išplėšti jo širdį plikomis rankomis. Pats karas nuslinko į antrą planą. Aš aišku gyniau stovyklų sienas. Kartais nuvykdavau į tvirtovę ir su nykštukais eidavau medžioti naujų golemų, kurie priminė iš šimtų zombių susiūtą mėsgalį plieniniais kumščiais. Jie buvo gyvieji taranai ir kėlė rimtą grėsmę tvirtovės sienoms. Pikčiausia, kad išprotėjęs genijus kuriantis šituos išsigimėlius, tikrai turėjo pakankamai žinių, kaip sukurti mutageną paverčiantį mane ilgaamžiu nenugalimu kariu. Bet kas jis ar ji, niekas net nedrįso spėlioti. Didžiausias karo beprasmiškumas buvo tame, kad mes nežinojome, prieš ką kovojame. Iš priešo lavonų tyrimų tapo aišku: tai buvo magas naudojantis alcheminius ženklus ir mutagenus, taip subtiliai, kad priskirti juos vienai rasei ar magijos krypčiai buvo neįmanoma. Bandymai susekti jo laboratoriją buvo beveik sėkmingi. Miške, slaptame požemyje, radome apleistą patalpą, kurioje metėsi daug knygų apie golemų kūrimą ir tam reikalingos įrangos. Mutagenus jis žinoma pasiėmė ir nepaliko jokių pėdsakų jį susekti. Aš žinoma kreipiausi į visus man pažįstamus magus sukurti man ką nors: mutageną, eliksyrą, sintetinį drakono kraują. Jie žinoma daug diskutavo ir bandė, bet nė velnio nepasiekė. Aš tuo metu laksčiau per pasaulius ieškodamas ko nors. Kokio nors šiaudo, kuris mane išgelbės. Radau netgi seną rudąjį drakoną. Pamatęs šitą milžiną spygliuotu šarvu prisėdau pasišnekėti ir atidariau statinaitę romo. Tos legendos apie riterius sėkmingai žudančius drakonus man vis labiau priminė bobutės pasakas. Kokiu būdu žmogus gali nužudyti tokį milžinišką kietaodį padarą? Rudasis drakonas mane tikrai užjautė ir netgi padovanojo knygą apie mutagenų gamybą. Jis mane perspėjo, kad jo poveikis žmogui tikrai sunkiai nuspėjamas ir kad kūnas neišlaikęs pasikeitimų gali mirti. Jis taip pat prisiminė savo pusbrolį juodąjį drakoną, kurį riterių ir lankininkų armija nužudė senais laikais žemėje, tik, kad nė vienas negavo kraujo. Drakonas tam atvejui buvo paruošęs uždelsto veikimo bombą, kuri viską sunaikino. Taranciell studijavo drakono duotą knygą ir vis labiau raukėsi. Jos pilvukas vis labiau ryškėjo. Jau trečias mėnuo. Mutagenai galėjo mane pribaigti, kokia ironija beieškant nemirtingumo nudvėsti. Tarp magų perskaičiusių šią knygą kilo rimta diskusija. Elfų magai manė, kad išsiaiškinus mūsų vaiko savybės kurios kombinuoja tiek žmonių, tiek elfų genus, galima sukurti kažką panašaus man. Kiti raukėsi ir rėkė, kad neturime technikos tokiam darbui. Užvedžiau į istoriją įeisiančią diskusiją, bet viskas buvo teoretiška. Tai buvo beprotybės, abejonių ir paieškos metas.

Viskas ėjo velniop. Magams reikėjo vis daugiau medžiagų, knygų, kristalų. Jas reikėjo pirkti pas drakonus, bet jie dažnai negalėdavo padėti. Magai siųsdavo mane į kokius griuvesius kur aš ir Colber ieškodavome kokio artefakto. Dažnai susidurdavome su skeletonais. Išeitys buvo dvi kantrus kapojimas arba eliksyras prieš numirėlius.  Teko apvogti šventyklą ir susikauti dėl žolių su orkais. Mane vis labiau erzindavo ši neįmanoma misija.

Vieną dieną sėdėdamas smuklėje pamačiau goblinus, kurie neseniai atsikraustė čia su šeimomis. Jie aptarinėjo didelę problemą. Pasirodo prie tvirtovės atsirado vampyrų.
Vampyrai buvo panašiausi į žmones aname pasaulyje. Vampyru tapti nenorėjau, bet jie galėjo tapti lengvu sprendimu į amžiną jaunystę. Jeigu būtų įmanoma panaudoti jų teigiamas savybes be šalutinių poveikių... O kas sakė, kad negalima? Su Valu patraukėme į medžioklę. Colber vaidino jauką. O kai blondinės aštriomis iltimis jį užpuolė, paleidome į darbą automatus. Colber švaistėsi sidabriniu kalaviju. Mes jas nustebinome ir lengvai nugalėjome. Surinkome lavonus ir partempėme pas druidą ir gydytoją. Jie suprato mano idėjos užuomazgą ir pradėjo darbą. Aš prisidėjau prie Valo namo atstatymo vienkiemyje. Jis nusprendė pastatyti miestelį. Stovyklose darėsi ankšta. Gnomai mielai sutiko kraustytis kitur, o ir daug žmonių mėgo Valą ir norėjo daugiau erdvės. Namai augo kaip ant mielių, pusmilžiniai statė gynybines sienas. Per porą savaičių atsidarė parduotuvės. Miško elfas pradėjo kanapių auginimą šiltnamiuose, atsidarė smuklės. Po poros mėnesių gyvenimas miestelyje virėte virė. Druidas ir gydytojas per tą laiką iš vampyrų destiliavo miltelius. Ričardas aišku juos pabandė pirmas. Nuo tos mažos dozės jis galėjo laipioti sienomis, lankstyti plieną ir atrodė turėjo visas kitas galias. Deja nepanašu, kad tapo ilgaamžiu ir poveikis dingo po keleto valandų.
Taip per mano pradėtą klaidingą bandymą atsirado naujas verslas - prekyba vampyrų surogatu. Narkotikas veikė nuostabiai, vieninteliai šalutiniai poveikiai - didelė priklausomybė. Taip pat troškulys, gerai, kad ne kraujo; jį buvo galima numalšinti ir vandeniu. Ričardas su druidu tapo šito verslo pradininkais ir greitai Valo miestelyje jau išaugo jų vilos. O man teliko lakstyti, kaip prisuktam ir rinkti sumautas medžiagas. Vieną dieną nugriuvau vonioje be sąmonės. Manoji elfė rimtai susirūpino ir paguldė mane į lovą mėnesiui. Taigi Tarannciell jau šeštame mėnesyje, o aš nebenorėjau lėkti velnias žino kur. Išsiunčiau to mėšlo rinkti  žmonių karius. Ne aš vienas noriu būti šimtamečiu gražuoliu. Mes su Taranciell daug šnekėjomės ir nusprendėme daugiau laiko praleisti kartu, o ne vaikytis kažkokių formulių. Geriau mūsų laikas būna trumpas, bet prasmingas ir gražus. Goblinai vis labiau traukėsi į mūsų pusę, nes vampyrų skaičius atrodė nebenormalus jokiems laikams. Gyvieji taranai vis dažniau pramušdavo sienas ir vorai sekdavo paskui juos. Nykštukai ir tie seni kietakakčiai nuleido rankas ir pradėjo statyti savo miestą netoli nuo mūsų su Valu mylimo seno buto. Miestas buvęs tik vorų apsėsta vieta, atrodė beveik kaip anksčiau. Nykštukai nepagailėjo laiko restauracijai ir greitai į senąjį žmonių miestą priplūdo daug laimingų žmonių. Vis dėl to nuo darbo išsisukti nepavyko, kažkoks asilas paskelbė mane vampyrų medžiotojų gildijos vadu. Po velnių, dabar kasdien teko lėkti už Salemo portalo medžioti kraujasiurbių, kurių vis daugėjo. Dar gerai, kad milteliai tikrai krovė man pinigo juk ir apie ateitį reikėjo pagalvoti. Kiti trys mėnesiai prabėgo akimirksniu. Manoji elfė gimdė, dar niekada neteko taip klaikiai nervintis... Viskas praėjo be komplikacijų. Mano berniukas atrodė nuostabiai. Žmogiška išvaizda, auksinės mamos akys ir smailios elfiškos ausytės. Mama nusprendė pavadinti jį Annatar. Tai elfų kalbą reiškė dovanų valdovą. Grįžus namo manęs laukė dar viena staigmena. Pas mus prie durų stovėjo būrelis orkų sargybinių. Jie saugojo vieną elfų damą žilstelėjusiais plaukais ir pilkšva suknele.. Ji apkabino naują mamą pakštelėjo vaikui į kaktą ir tarė.
- Na dukrele ir vėl susitikom. Aš buvau orkų mieste, kai prasidėjo visa ta velniava. Nieko neliko, kaip traukti su armija. Pati žinai kuo tas baigėsi. Išgelbėjau šiuos karius ir patraukiau link portalo. Ten, kaip ir sakė tavo mokytojas, susikūrė nauja civilizacija. Greitai apsitvarkėt ir miestus jau turit.

Taip tai buvo netikėta. Mano meilė niekada nešnekėjo apie gimines ir aš galvojau, kad jie žuvo Pasirodė Taranciell mama puikiai išgyveno su orkų armija. Jos tėvas kol kas glaudėsi goblinų partizanų armijoje. Jie užėmė kažkokį salyną ir atsisakė trauktis dar tikėdami pergale. Senoji elfė jam pasiuntė žinutę, kad čia keliautų. Taip iš mūsų menka šeimynėlė paaugo trimis nariais. Iš pradžių visi jautėsi nejaukiai, bet visiems išlenkus  atsivežtos orkų trauktinės visi pralinksmėjo. Manoji uošvienė planavo vestuves, rūpinosi mano senėjimo problema ir prižiūrėjo vaiką. Tarannciell tėvukas pasirodė ramesnio būdo ir mes dažnai lošdavome girtuoklių šaškes svetainėje. Vestuvių ceremonija buvo nukelta ypatingą elfų šventyklą. Ten prie milžiniškos mėnulio deivės statulos mes susituokėme. Abu gavome žiedus su tviskančiu pusmėnuliu. Jie turėjo galios nukelti pas sutuoktinį ir persiusti jam informaciją. Taip prasidėjo ką aš vadinau bendru ūkiu. Viskas ėjosi neblogai, tik magai nerado tinkamo mutageno, netgi ištyrę Annatarą man buvo nusispjauti aš džiaugiausi laime pasiekiama dabar.