Ilgai ieškojau savo dievo.
Mačiau veidų daug panašių.
Ir žodžiais taip švelniais kalbėjo.
Širdis ištroškusi trupėt pradėjo,
Tarp rankų glaudžiančių byrėjo.
Nors lūpos dar ilgai kuždėjo -
Tik vėjas šėlo - niekas negirdėjo.
Manasis dievo veidas tirpo ir mažėjo,
Kol kruopele pavirtęs pavėjui nubėgo.
Rymojau laukdama, kada sudygs.
Žolė užžėlė - kurgi jį išvyst?
Nupjovė ją kažkas - atolas žėlė.
Drugelis margas ten plazdėt pradėjo.
Aš laukiau daigo stebuklingu žiedu,
Tiktai nubėgant vasarai tenai išvydau.
Švytėjo šukė veidrodinė debesų -
Ten tavo veidą ir akis regiu.