Sapnas būna greitesnis už žaibą,
ant akių meta savo vualį,
lyg trumpa amžinybė sustoja
genami vėjo plastiški debesys.
Visos kryptys už brūkšnio neaiškios,
kupolų tobulumas besvoris,
arkų muzika laiko nuaidinčio
įsilieja į dvasios harmoniją,
nebūties filosofijos vingiai
atsidaro kaip kriauklės geldelės,
šeši minaretai mečetės Stambulo
pirštais rodo vienatinę saulę.
Dangų paslepia skubantys debesys,
niekada jų nematom kvadratinių,
kamuoliai nenusakomų formų
žemyn sukasi pėdom spiralės,
praeities nemari inkarnacija
sudūlėjusios mumijos veidu,
kaip lietus byra žiedlapiai rožių,
joms žydėti tik kartą nulemta,
pasisėmęs sušalusio sniego,
vėjas debesis sklaido vienaskaitoj.