Liūdesys nugalanda daugiau,
                    negu džiaugsmas suspėja sulydyt.
Tai nykimo pradžia
                ne saldžiuoju vynu, bet actu
                                          tavo taurėj kai virsta vanduo,
Kai šešėliai ilgi
                ir iš jų per sunku
                                     nustatyt daikto dydį,
Kai kilnoji sparnus
                  ne kad skristum - kitiems tenorėtum pamot.

Supratai, jog taupei troškimus
                   niekada neateisiančiai dienai
Ir iš turtų kauptų tegali
                   pasisemti klampios tuštumos.
Po pjūties kaip visiems žemknisiams
                    lieka atlygis - trumpos ražienos.
Jei kas klaus: \"Gyveni?\",
                    atsakysi trumpai:\"Kankinuos\".
Pripažink, kad vargsti
                          ne pajutęs materijos stygių,
Nes juk metų metus pramitai
                           su menkais trupiniais.
Gal jauniems ir veržliems
                           jiems duotų galimybių pavydi -
Tu skubėjai labai,
                        bet tik žingsnį ar du nuėjai
Ir ne siena esi,
                      tik apspardytas purvinas slenkstis -
Tik bildukai gyvens
                       kruopščiai glaistytuos tavo namuos.
Atsakyki bent sau -
                         dalinai ar suvienijai gentį?
Ar bent ką padarei,
                          kad jos kraujas paliktų gyvuot?
Aš ir tu kaip varnai
                        vienas kito akis iškapojom.
Išsiliejus tulžis
                     nebeleidžia atskirt svetimų nuo savų.
To vaikai neatleis,
                      net jei kryžiumi gulsim prie kojų.
Šitoje kovoje mes vienodai pralaimim.
                                                     Abu.