Švenčiame savo laisvos valstybės 94-ąsias nepriklausomybės atstatymo metines. Tai pati gražiausia mūsų visų šventė, kuri turi pakelti žmones ne tik  sostinėje Vilniuje, bet ir atokiausiuose miesteliuose, kaimuose. Tad nuoširdžiai visus sveikinu su Vasario 16-ąja! Lyg ir suprantame šios dienos reikšmę  gyvenimui ir šalies istorijai, bet iš kitos pusės, atrodo, kad vis dar nesugebame ja tinkamai pasidžiaugti, deramai savo valstybę įvertinti, suprasti tada priimto Akto realią reikšmę ne tik 1918-1940 metų Lietuvai, bet ir dabarčiai, ypač atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais.  

Juk dar taip neseniai šią reikšmingiausią Lietuvos istorijos datą buvo stengiamasi ištrinti ne tik iš mokyklinių vadovėlių, bet ir iš žmonių atminties. Priimtą Lietuvos Nepriklausomybės Akto svarbą sumenkinti ir apjuodinti jį pasirašiusius Lietuvos Tarybos narius, kuriuos dabar su giliausia pagarba vadiname Lietuvos Nepriklausomybės signatarais. Kaip gerai, kad 1990 m. turėjome ne pramintą takelį, bet platų kelią, laiko ir istorijos patikrintą pavyzdį – 1918 metų Vasario 16-osios Aktą.

Antrojo pasaulinio karo audros, sovietinės okupacijos teroras, trėmimai ir kalėjimai ne tik išblaškė šio Akto Signatarus po pasaulį, palaužė jų sveikatą ir užgesino pačias šviesiausias akis, bet kai kurių jų net ir palaikus amžiams paliko svetimuose kraštuose, nežinomuose  Rusijos platybių kapuose.

Tačiau ir Lietuvoje, kiek daug rasime miestų ir miestelių, netgi kaimų, kurie vienaip ar kitaip yra tiesiogiai susiję su 1918-ųjų metų signatarais, tų laikų ir pokario pačiomis šviesiausiomis lietuvių tautos asmenybėmis. Vasario 16-oji yra ta diena ir ta proga, kai juos visus privalome prisiminti, pagerbti, nes tai jie gulė kertiniais akmenimis į mūsų valstybės pamatus.

Neseniai varčiau 1990 metais išleistą antrą (fotografuotą) „Lietuvos albumą“. Šimtai nuotraukų, šimtai garbingiausių Lietuvos žmonių gyvenimai, darbai, iš kurių ir šiandien galime semtis tvirtybės ir tikėjimo savo valstybe, savo tauta ir net savimi. Štai kokios knygos turėtų būti mūsų mokyklose šalia Lietuvos istorijos vadovėlių. O ir mūsų leidyklos, istorikai, kiek dar pačių gražiausių istorijos puslapių tebelaiko už plačiam pažinimui privertų durų!

Gerai, kad ir mes, raudondvariečiai, galime džiaugtis, jog į šalia esančias Paštuvos kapines amžinam poilsiui iš Vokietijos sugrįžo vieno iš Lietuvos valstybės atkūrimo Akto teksto rengėjo ir signataro, Lietuvos finansų ir ūkio kūrėjo Jono Vailokaičio palaikai. Kaip kiekvienais metais taip ir šiais, kartu su Batniavos seniūnija pagerbsime Signataro atminimą, ant jo kapo padėsime gėles, uždegsime žvakeles.

Prie pat Raudondvario, Didvyrių kaime, yra Steigiamojo, Pirmojo ir Antrojo Seimo nario Viktoro Beržinsko, penkių brolių partizanų Bagdonavičių sodybas menantys paminklai, o pačiame Raudondvaryje, dar Sąjūdžio laikais sutvarkytos ir pašventintos rezistentų kapinės.

Taigi, Vasario 16-oji randa gražų tiesioginį atgarsį ne tik valstybės sostinėje, bet ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose. Būtų gerai, kad tą dieną, prie namų iškeldami mūsų širdims brangiausias ir gražiausias trispalves vėliavas, prisimindami ir pagerbdami tolimų laikų istorines asmenybes, pajustume ne tik dėkingumą jiems, bet ir vieningumą. Privalome suprasti Lietuvą, kaip laisvą valstybę, o taip pat ir save, kaip laisvą ir gerbiamą pilietį toje valstybėje. Kartais atrodo, kad vis dar nemokame tinkamai naudotis visomis savo teisėmis ir galimybėmis. Nemokame džiaugtis tuo, kad turime pripažintą valstybę, kad esame laisvi ir, būdami NATO bei ES nariais, turime visai kitas išorines saugumo garantijas.

Tuo pačiu turime realias sąlygas apspręsti savo likimą, puoselėti kultūrą, kalbą, tradicijas, plačiau pažinti kitas šalis ir iš jų perimti tai, kas yra gero, gražaus. Deja, kaip viso to kartais nesugebame padaryti ir nueiname lengviausiu keliu, matydami tik vieną tikslą – asmeninę naudą, malonų ir neįpareigojantį gyvenimą.

(Bus daugiau)