12.

- Kur mes? – Paklausiau susidomėjusi.
- Eime vidun ir pamatysi.
Įžengusi pro vartus pamačiau, kad tai tribūna, tokia kokios būna arklių ar automobilių lenktinėse. Laiptais nuo viršūnės iki pat apatinės pakylos buvo sėdimos vietos, o apatinė pakyla buvo šiek tiek platesnė ir jos kraštus apsupti turėklų, turbūt, kad kas nors neiškristų į ežerą, nes pasirodo ši tribūną buvo iškelta virš jo.
- Kam tokioje vietoje reikia tribūnos? – Paklausiau.
- Anksčiau žiemą ant ežero ledo vykdavo žirgų lenktynės. Dabar liko tik apleista tribūna. Čia ateina tik žvejai ir porelės. – Paaiškino Tomas ir pirštu parodė į kelis žvejus esančius kitoje tribūnos pusėje.
- Čia gražu. Turbūt čia atsivedi visas drauges. – Nusišaipiau.
- Ne, tu čia pirma. – Atsakė rimtai, net neatsisukdamas, tik žiūrėdamas į iš lėto besileidžiančią saulę.
- Tai kodėl nusprendei tai parodyti man? – Nustebusi paklausiau.
- Nes tau to reikia. Įtariu ne kasdien matai tokį vaizdą.
Tiesiogine to žodžio prasme apšalau. Geriau pasakyti tikrai negalėjo, nes buvo visiškai teisus. Man reikėjo tokios ramybės, kokią gali suteikti ši vieta. Vaizdas buvo nuostabus. Ne toks tvarkingas ir prižiūrimas, kaip Mato  namo aplinka, bet darė didesnį įspūdį.
Stovėjome tylėdami. Priėjau prie turėklo ir žiūrėjau į vis besileidžiančią saulę. Rausvas dangus atrodė beribis. Pasisukau į Tomą, jis žvelgė į tolumą susimąstęs. Dar nemačiau tokio atspalvio akių kaip jo. Visada jos atrodė melsvos, o dabar buvo labai žydros, kaip vandenynas. Žandikauliai smarkiai sučiaupti. Taip įsižiūrėjus Tomas atrodė visai kitaip, nei pirmą kartą.
Jis pastebėjo, kad spoksau ir paklausė:
- Kas yra?
- Nieko, tik bandau suprasti.
- Ką?
- Kaip iš to siaubingo motociklininko tapai toks supratingas ir ramus.
- Juk sakiau, kad manęs nepažįsti.
- Tai padėk man Tave pažinti. Viena pati aš tikrai to neperprasiu.
- Na, aš elgiuosi taip, kaip reikalauja gyvenimas. Jei nebūčiau toks grubus, neišsiversčiau. – Atsiduso jis.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Tokioje skylėje kaip ši prasimušti nėra galimybių, reikia stengtis kaip įmanoma, kad iš čia išsikapstyčiau. Gyvenu vienas, užsidirbti reikia pačiam...
- O Tavo tėvai? – paklausiau.
- Mano tėvai alkoholikai... Išsikėliau iš ten kai tik sukako 16 metų.
Stovėjau ir nežinojau, ką pasakyti. Nežinojau ar reikėjo užjausti, ar pasveikinti. Dažnai tokiose situacijose sutrikdavau , nes nemoku guosti. Tiesiog pritrunka žodžių.
- Turbūt nenori klausytis mano problemų, - pareiškė Tomas pamatęs sutrikusį mano žvilgsnį.
- Ne, ne tai. Aš tiesiog nežinau, kaip turėčiau reaguoti... Nepyk, aš labai pasimetu tokiose situacijose... Gal gali baigti pasakoti?
- Hmm... Nežinau, ką dar turėčiau pasakyti. Noriu susitaupyti šiek tiek pinigų, išvažiuoti į didmiestį, jei pavyks baigti kokius nors mokslus. Bet visų svarbiausia dingti iš čia.
- Manau, tau pavyks. Matau su kokiu užsidegimu apie tai kalbi. Nustebinai mane, tikėjausi visai kitokio vakaro.
- Kokio?
- Nežinau, tik svajojau, kad nesugalvotum manęs pražudyti. Juk mūsų susitikimai dažniausiai tokie. Tai vos neįstumi manęs į ežerą, tai vos nesuvažinėji su motociklu.
- O, nepyk dėl to. – Nusijuokė. (O kaip gražiai jis juokiasi, taip nuoširdžiai ir užkrečiančiai). – Aš tik nežinojau  kaip kitaip tave užkalbinti pirmąjį kartą. O antrą kartą tiesiog buvo bloga diena, nepyk. Tada tu man pasirodei labai aikštinga.
- Aš nesu aikštinga. – Susiraukiau.
- Matau, - vėl pradėjo juoktis.
Šįkart kvatojau ir aš. Žinote kai būna vaikystėje, kai niekaip negali sustoti, net iki ašarų ir pilvo skausmo? Taip nutiko ir dabar. Tiesiog stovėjome ir kvatojome. Viskas atrodė taip paprasta. Neatsiminiau kada tikrai juokiausi. Žinoma šypsodavausi, kai to reikalaudavo aplinkybės, bet nuoširdžiai ne. Todėl šis momentas buvo nuostabus, išlaisvinantis.
Tomas nustojo juoktis pirmas, tiesiog žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Kai lioviausi ir aš jis priėjo, apkabino mane per liemenį. Pajutau, kad jo kvėpavimas tapo greitesnis. Mano širdis taip pat pradėjo daužytis kaip pašėlusi, jaudulys plito po visą kūną. Tomas pradėjo artėti link manęs ir jo šiltos lūpos prisilietė prie manųjų. Atrodė, kad galiu jausti jo širdies plakimą. Tarsi elektra kratė nuo galvos iki pirštų galiukų, tačiau niekas tą akimirką nebūtų galėjęs manęs nutraukti nuo Tomo. Tik mėgavausi akimirka ir apie nieką negalvojau.
Po bučinio Tomas pasakė:
- Jau vėlu. Palydėsiu tave iki namų.
- Gerai. – atsakiau. Turbūt tada būčiau sutikusi su bet kuo ką jis būtų pasiūlęs. O kaip gerai, kad pasiūlė tik palydėti namo.
Visą kelią kalbėjomės. Apie viską. Nemaniau, kad moku būti tokia plepi. Diskutavome apie įvairiausius dalykus. Kaip gerai, kad Tomas nebuvo iš tų, kurie įsižeidžia, kai pasakai kažką priešingo jo įsitikinimams. Atvirkščiai, dėstėme argumentus visais iškilusiais klausimais. Daug juokėmės. Vakaras praėjo nuostabiai.
- Iki ryt, - atsisveikindamas pasakė Tomas ir pabučiavęs nuėjo.
Argi galėjo kas nors sugadinti mano nuotaiką? Taip galėjo...
- Sveika. Jau grįžai? Buvo atvažiavęs Matas. Laukė tavęs, bet nesulaikęs išvažiavo. – Vos įžengus pro duris raportavo senelė.
- Matas...
Pripuoliau prie telefono. Šeši praleisti skambučiai ir krūva sms žinučių.