11.
8.15. Tomas nesirodė. „Taip ir maniau, kad neateis. Aš tokius vėjo pamušalus perprantu iškart,“ – galvojau. Stovėjau prieš veidrodį ir žiūrėjau į save, vilkinčią suknelę. Sakiau, kad jų turiu tik porą. Ši gėlėta, aptempta viršutine galimi ir papusta apatine. Tikrai daili suknelė, tinka pasivaikščiojimams vakarais. Aišku, aš ją apsivilkau tik tam, kad norėjau pažiūrėti, kaip atrodau. Tikrai ne todėl, kad kažko laukiau. O dailus pakabukas, basutės ir gražiai sušukuoti plaukai tik tam, kad suknelė neatrodytų apgailėtinai.
Jau norėjau nusirengti suknelę, kai išgirdau kažką  atsitrenkiant į langą. Priėjau arčiau ir pamačiau Tomą mėtantį į langą akmenukus. Tikrai taip, akmenukus. Nors aš gyvenau pirmame aukšte ir langas buvo atdaras, jam tik reikėjo pasakyti mano vardą ir būčiau iškart pasirodžiusi. Bet jam prireikė mėtyti akmenukus, kaip sentimentaliam filmų herojui.
- Ar ruošiesi išdaužyti mano langus? – Paklausiau nustebusi.
- O, kaip matau manęs jau laukei. – Išsišiepė nužvelgdamas mane pusės, kiek buvo įmanoma tai padaryti pro langą.
- Aš tavęs nelaukiau. Tiesiog matavausi suknelę. Be to tu vėluoji.
- Tai sakei nelaukei? – Nusijuokė. – Na, tai gal išeisi į lauką? Ar turėčiau į Tave per langą žiūrėti visą vakarą?
- Juk sakiau, kad niekur su tavimi neisiu. – Pasipūtusi atkirtau.
- O aš sakiau, kad eisi.
Tomas užlipo ant prie namo esančio suoliuko ir paprasčiausiai iškėlė mane per plačiai atdarą langą. Viskas taip ir buvo. Juk sakiau, kad namo langai dideli ir gan žemi.
- Ar tu supranti, ką reiškia ne? – Pasakiau ir pastūmiau jo petį.
Tomas nulipo nuo suoliuko ir persimetęs mane per petį pradėjo eiti. Dar niekada nesijaučiau tokia bejėgė. Aš smulki ir nesu aukšta, bet dar niekas manęs taip nebuvo tampęs kaip plunksnelės.
Kai atsipeikėjau ir supratau, kas įvyko, mes jau ėjome ežero link.
- Tai gal mane paleistum? – Suprunkščiau ir smogiau jam į petį.
- Ne, nemanau. Iškart parlėksi namo, o mes dar neatėjom.
- Gerai, aš seksiu paskui tave, tik pagaliau paleisk mane. – Pripažinau pralaimėjimą.
Tomas nuleido mane ant žemės ir paklusniai sekiau paskui jį. Nieko nekalbėjome tiesiog ėjome į kitą ežero pusę nei aš buvau pratusi. Takas vis prastėjo. Aplink augo vis aukštesnė žolė. Sunerimau, kur esu vedama:
- Tai kur mes einam?
- Pamatysi.
- Aš noriu žinoti dabar. Tikiuosi nesitempi manęs į kokią landynę. - Kelias kuo toliau, tuo labiau prastėja.
- Ar baigsi kada nors skųstis? Per kančias į žvaigždes, nesi girdėjusi?
- Esu, - atkirtau.
Toliau vėl ėjome tylėdami. Po kurio laiko pastebėjau kažkokį medinį pastatą. Kuo arčiau ėjome, tuo jis atrodė didesnis, ir apleistas, tačiau gan geros būklės. Pastatas buvo be langu tik jo viduryje matėsi kažkas panašaus į vartus. Iš pradžių nesupratau, kas tai.