Vėl jaučiu magiją, kuri žaidžia jausmais.
Mes – bedievių parapija,
Be ginklų, tik su mediniais žaislais.
„Nepyk, nesidraskyk, neverta.“
Tylos...
Girdžiu, jau kraujas verda.

Atverk duris, pagauk akis.
Įsiklausyk į tylą.
Aš tai girdžiu –
Visi šie pamatai iš stiklo,
Ir jie lėtai po dalelytę byra.
O Tu girdi?

Mokykloj to nemoko,
Aš suprantu – atrodo įžūloka.
Tai kaip tuomet suprast, atskirti,
Kas gera, o kas bloga?
Kur tikros šypsenos,
O kur praeivių, pakeleivių suvaidintas juokas?

Naivuoliai, pavyduoliai ir jūs – pikti bevaliai,
Prašau, nekiškite nagų prie mano balto sniego,
Kol jų nenusivalėt.
Tyla...
O aš girdžiu – pro šalį
Taip švelniai lekia snaigės.
(Žinau, meluoju sau... Tai vos keli maži lietaus lašeliai.)