10.

Kad ir kaip bebūtų keista: vis negalėjau pamiršti to paskutinio pokalbio su Tomu ir kaip jį apšaukiau. Žinojau, kad jam nederėjo kišti nosies į svetimus reikalus, tačiau jaučiausi  blogai. Nusprendžiau, kad būtų nebloga mintis jo atsiprašyti. Na, gal ne atsiprašyti, bet padaryti kažką malonaus, kad ta nelemta sąžinė užsičiauptų ir paliktų mane ramybėje.
Atėjus priešpiečių metui pati pasisiūliau nunešti darbininkui užkandžius. Senelė iš pradžių labai abejojo dėl šio mano rašymo, na, juk Tomas pasisakė, kaip aš jam išverčiau ant galvos tą limonado stiklinę. Prižadėjau, kad tai nepasikartos ir paėmiau padėklą senelei iš rankų.
Priėjau prie Tomo ir pasakiau:
- Štai, jau laikas valgyti. – ištiesiau laikytą padėklą.
- Ir net neketini manęs aplieti limonadu?
- Na, gal kitą kartą, - nusišypsojau.
- Ir štai iš laukinės pasidarei visai jauki naminė katytė. – nusivaipė.
Aš čia stengiuosi susitaikyti, o jis bando iš manęs šaipytis. Ranka jau norėjo griebti stiklinę ir pakartoti anos dienos maudynes. Bet juk aš tėjau taikytis, todėl tik padaviau padėklą ir jau norėjau eiti.
- Tai ką jau ir sprunki?
- Aš niekur nesprunku.  
- Na, tada prisėsk ir palaikyk man draugiją. Aišku nebent ketini apsiverkti ir vėl mane apšaukti, tada verčiau grįžk į vidų.
- Aš mielai prisijungsiu. – Pyktis vėl virė manyje. Kaip jis drįsta šitaip su manimi kalbėtis? Taip ir maniau, nereikėjo, kad jis mane matytų apsiverkusią.
- Tai ką Tu, princese, veiki čia?
- Atostogauju, juk žinai tai.
- Tokios merginos labiau rinktųsi atostogas prekybos centre ar kokioje prabangesnėje vietoje.
- Ką reiškia tokios? Aš čia atvykstu nuo vaikystės.
- Keista. Niekad anksčiau čia Tavęs nemačiau?
- Po mamos mirties buvau čia tik kelis kartus...
Tomas nuleido akis. Turbūt suprato, kad šia tema aš noriu kalbėtis mažiausiai.
- Tai ką veiki vakare? – Pradėjo pokalbį iš pradžių.
- O kodėl Tau tai turėtų rūpėti? Gal ketini pakviesti į pasimatymą ar kažkas panašaus? – Pasakiau besijuokdama.
- Tave? Į pasimatymą? Gal juokauji? Tiesiog pamaniau, kad tau turėtų čia būti gan liūdna be draugų. Su tokiu charakteriu, tikrai negalėjai jų čia susirasti.
- Ne, man neliūdna. – Atkirtau. Norėjau pasakyti, kad susiradau draugą, bet nusprendžiau šį faktą nutylėti.
- Visgi aš manau, kad tu neturi ką veikti. Todėl vakare tu eisi su manimi. – Pareiškė.
- Aš niekur su Tavim neisiu. Gal išprotėjai? – pasipiktinau. Kaip jis drįsta man aiškinti, ką turėčiau veikti.
- O taip, eisi.
- Ir kur mes turėtume eiti?
- Nejaugi tau visada reikia viską žinoti? Gal gali nors kiek atsikratyti kontrolės?
- Ačiū už kvietimą, bet neketinu nei kojos kelti toliau šio kiemo su tavimi. – Pasakiau ir atsistojusi nuėjau.
- Ateisiu 8 valandą... Pasiruošk – Man pavymui sušuko Tomas.
Iš kur pas jį tiek įžūlumo? Aš jam ne lėlė, kad galėtų vestis kur panorėjęs. Bet vis dėlto, įdomu kur jis norėjo mane nusitemti. Esu tikra, kad tik juokavo. O jei ne? O jei ne, tada tikriausiai į kokią landynę. Kur gi dar jis galėtų leisti laiką. Na, kaip ten bebūtų aš vis tiek niekur su juo neičiau. Ar eičiau?