„Žalios žolės“ skaitytojams, vartotojams
Prieš kiek laiko, lankantis Kauno arkikatedroje bazilikoje, teko klausytis kun. Kazimiero Ambraso SJ pamokslo, skirto Žodžiui. Buvo kalbama ne tik apie Dievo Žodį, bet ir apie mūsų paprastą lietuvišką žodį. Pamokslas ir jame išsakytos mintys man paliko labai gilų įspūdį. Vėliau gavau ir šio pamokslo tekstą bei gerb. kun. K. Ambraso SJ sutikimą jį paskelbti plačiau. Pamokslą prieš porą dienų atspausdino Kauno r. „Naujos tėviškės žinios“. Jį pasiunčiau ir Amerikos lietuvių savaitraščiui „Dirva“. Pagalvojau, kad būtų labai gerai, jeigu su juo susipažintų ir „Žalios žolės“ skaitytojai, vartotojai. Tiesiog, kad pajustų džiaugsmą, jog turime tokią nuostabią gimtąją kalbą, o tuo pačiu ir atsakomybę, pareigą lietuvišką žodį ne tik tinkamai vartoti, bet ir jį puoselėti, kuo gražiau nešti žmonėms. Juk kaip dažnai jį laužome, vartaliojame, parašome taip, kad net mintis prapuola. Tiesiog piktnaudžiaujame begaline žodžio kantrybe.

Skroblas,
2012 m. vasario 12 d., Raudondvaris

Žodi, esi mano viltis

Kokios vertybės, kokios dvasinės savybės, tauriausio bruožo šiandien labiausiai trūksta mums, mūsų tautai ir visai žmonijai? Kai užsieniečių vienąkart sovietmečiu Vilniuje žurnalistė paklausė, kas labiausiai jiems krito į akis, jie atsakė: paniurę, nusiminę, nesišypsą, nesidžiaugią žmonės. Labiausiai pasaulyje, kai anot mūsų Palaimintojo Šv. Tėvo Jono Pauliau II, aplinkui vyrauja mirties kultūra, trūksta džiaugsmo ir ramybės.

Apie džiaugsmą Evangelijoje minima apie 86 sykius. Koks džiaugsmo pagrindas? Žodis. Ką apie jį, ypač lietuviškąjį žodį, ką sako istorikai, kunigai, poetai, mokslininkai, ypač lietuvių stilistikos tėvas prof. Juozas Pikčilingis, kurio 20-osios mirties metinės pernai baigiantis metams buvo paminėtos Sintautuose? Tai jis sulasiojo šias įvairias nuomones ir citatas – šiuos perliukus – apie mūsų nuostabiąją lietuvių kalbą. Perskaitykime, pamąstykime.

„Tu esi mano viltis ir išsipildymas, Žodi! Esi mano pilnatvė, mano vidaus grožis ir turtingumas, Žodi! Kas tave praranda, tas praranda ir save\", šitaip apie jį, gimtąjį žodį, 1981 rugsėjį iš Permės srities 35 lagerio bylojo poetas Gintautas Iešmantas. Tai juk himnas žodžiui!

Sakant \"Žodis\" turėta mintyje kalba. Juk ji - žodžių visuma!

O ji, gimtoji kalba, ir tauta, ir žmogus! Amžių kelionėje jiedu ėjo drauge! Jie ėjo drauge! Dar kun. Silvestras Gimžauskas, poetas, lietuvybės gaivintojas, knygnešys ir jų globėjas, sakė: \"Atimk kalbą nuo lietuvio, / Ir Lietuvos jau nesti\". Dar prieš „Aušrą\", „Varpą\". O Mikalojus Daukša? Dar bemaž 300 m. prieš S. Gimžauską savo „Postilės\" vertimo į lietuvių kalbą garsiojoje „Prakalboje...\" rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia savo kalbos išlaikymu ir vartojimu\".

Gimtoji kalba, - tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, - atimk iš jos kalbą. Ar to nepatvirtina baltų genties prūsų pavyzdys? Dar anksčiau - jotvingių, sėlių, kuršių likimas? Ne veltui sakoma: „Lingua gentem facit\" - Kalba pagimdo tautą. Pagimdo... Tad ji ir esti jos gyvasties laidas. „Kalba, - sakė Vydūnas, - aiškiai parodo, koks tautos gyvybės stiprumas\".

Jei stipri kalba - stipri tauta, paliegusi kalba - paliegusi tauta. Tą mintį ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius, dr. Vincas Kudirka ir kiti. Čia, gimtojoje kalboje, yra „tikroji tėvynė\" sakys Vilhelmas von Humboltas, vienas iš didžiausių pasaulio kalbininkų. Čia „tautos genijus\" sakys Johanas G. Herderis, „Sturm und Drang\'o\" pradininkas...

„Kalba yra ryškiausias tautiškumo ženklas\" - primins prof. Antanas Maceina, iškilusis lietuvių filosofas Jis tars: čia yra visa tautos „širdis ir siela\", čia „gyvena visi tautos minčių turtai, josios tradicija, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai\".

Panašią mintį anksčiau, beje, bus kėlęs kalbininkas Kazimieras Būga sakydamas: „Žmonių kalba yra tai įvairių įvairiausias žinių aruodas. Ji atstoja geriausią senovės dokumentų rinkinį. Kalba - tai mūsų archyvas. Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais\".

Tokią mintį, kėlė prof. J. Balčikonis, sakydamas: „Tauta į kalbą sukrauna savo dvasios turtus, kaip į kokią klėtį. Kalboj atsimuša tautos galvojimas, jausmai, sąmojis.

Galop, sekdami poetu Justinu Marcinkevičium, trumpai drūtai tariame: „Be jos - mes ne mes\".

Išlaikė ją mums ir lūposna įdėjo ne raštai, o, kaip sako Simonas Daukantas, „ Motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis\".

Ne raštai, ne knygos, ne... O vis dėl to raštas, knyga - didis įvykis gimtosios kalbos amžių kelyje. Kas gi buvo tas pirmasis mūsų raštininkas\", toji pirmoji knyga? Juk tai žymi ir kartu pradėtą naują erą istorinėje kiekvienos kalbos raidoje!

\"Imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit\" . Tai 1547 m. išleistos pirmosios lietuviškos knygos \"Mažvydo katekizmo\" pirmieji žodžiai.

Lietuviškas žodis, ant kalėjimo kamerų išrašytas, Sibiro tremtinių krauju ant beržo tošies išmargintas, slėptas skryniose, bunkeriuose, mirštančių, iškankintų partizanų rankomis ant drėgno bunkerio lubų šautuvo durtuvu išskaptuotas, sūryje, svieste, miltų žiupsnelyje į kalėjimą atneštas ar mikrojuostoje atvažiavusiems giminaičiams į saldainių dėžę ar į kailinius nakčia įsiūtas, kareivišku durtuvu subadytas.

O Dievo Žodi? Kaip su Tavimi pasielgta prieš amžius ir mūsų dienomis? Australija. Sostinėje, vienoje tarp medžių, užuočioje įkalnėje, kur voveraitės nuo šakos ant šakos kopinėja, kur paukščiai čiulba, kur taip mėgsta iš didmiesčio atvažiavę sužadėtiniai jaukioje bažnytėlėje susituokti prie altoriaus, ji, toji jauki, sužadėtinių taip mėgiama bažnytėlė, per naktį paversta degėsių krūva. Vien tik plikos sienos, zakristijos kryžius susukiotas tarsi metalo laužo gabalas, o Evangelija, kur tik pasitaikė Dievo vardas, peilio ašmenimis perdurtas... Satanistai per vieną naktį šalyje išniekino aštuonias katalikų bažnyčias, vienoje iš kurių dirbo lietuvis kunigas, atrakinęs svečiui degėsiais, dar beveik karščiu ir smalkėmis persmelktą bažnyčią...

Dievo Žodi! Kaip dažnai Tu kartojamas ir kaip dar dažniau Tu užmirštamas? Viešpaties ranka žaibu išrašytas akmeny, Mozei ant Sinajaus kalno į rankas įduotas, kartojamas iš kartos į kartą, spardytas, degintas, sutryptas ne tik į purvą, išdrabstytas po pašalius ir kitokiais būdais niekinamas.

O kaip yra mano širdyje?.. Keitėsi santvarkos, partijos, pažiūros, mados, o kas liko nepakitę manyje? Tarkime, iš visos širdies sakykime, drąsiai rėžkime, kaip tie Gerdašių parapijos dzūkai kitapus Druskininkų panemunėje kartojantys priegiesmį prieš kiekvieną Evangeliją: \"Tikime, tikime, kad dangus ir žemė praeis, o Tavo žodis, Viešpatie, niekados nepraeis...\"

Mokėkime, kolei dar laisvai galime, kol niekas mums tuo tarpu dar viešai nebetrukdo, džiaugtis JO Žodžiu. Mokėkime Jį gerbti, vaikams įskiepyti ir savo širdyje branginti. Ir nevalkioti jo kaip kokio skuduro, kaip virvagalio žeme. Nekartoti Jo be pagarbos, be reikalo ir be prasmės.

Kun. Kazimieras AMBRASAS SJ

Kaunas,
2011 m. gruodžio 18 d.