Mano medis antai dangų remia šakom,
O ant jų juodas varnas nutūpęs.
Nekarksėk per anksti –  per vėlai supratau,
Kaip dar noriu šioj žemėj gyventi.
Jeigu lemta – kentėt, pasiklyst rūkuose,
Rankom rasą rytinę surinkti
Ir  ganyt boružėlę delne,
Dar išgirsti, kaip vėjas nurimsta.
O paskui... pakinkyk vežimaitį žirgais
Ir išpuošk chrizantemom, lelijom.
Vežk į tolimą kraštą, kur lyja lietus,
Kur atgulsiu tylus ir nurimęs.
Tik meldžiu, mano žvakę užpūsk –
Dūmai kelią lai sielai parodo...