Ribų nebejautei
Nes akys išbadėjusios dantis užsiaugino
Ir valgė pačepsėdamos slidžius išlenkimus
Nes rankos leidosi nuo slalomų viršūnių
Tirpydamos aukštyn žemyn ledus
Tu nieko nešnekėjai
Vedė kalbą tavieji judesiai, vibruodami nakty
Buvai karalius paslaptis įvaldęs
Miglų valdovas kliedesio šaly
Tik vieną kartą
Kai skambėjo laikas užaštrintai nutrūkusia styga
Raudojau sosto – plaukus išsidraikius
Nes juk buvau kadais valdove tavyje.