7.
Parke, esančiame netoliese, kurį atradau bastydamasi po miestelį, susiradau laisva suoliuką medžių paunksmėje. Ir kaip anksčiau nepastebėjau, kad čia yra parkas. Tiesą sakant aš nežinojau viso miestelio, buvau tik tose vietose, kurias aprašiau anksčiau. O iš to įsiūčio pasileidau į priešingą pusę ir štai atradau parką. Aplink parką stovėjo daugiaaukščiai, na ne tokie daugiaaukščiai kaip Vilniuje, čia jie turėjo tik 4 aukštus. Bet visgi ne vienodi mediniai geltoni nameliai pakelėse.
Taigi atsiverčiau knygą ir ketinau pradėti ją skaityti, bet mintys nedavė ramybės. O blogiausia, kad jos sukosi būtent apie tą neišauklėtą neandartalietį su kirviu  rankoje. Jei nebūtų toks nepakenčiamas galėčiau sakyti, kad atrodytų visai neblogai. Raumeningos rankos, platūs pečiai... Bet, ką aš čia kalbu, jis siaubingas barbaras ir geriau jau tegu nesisuka mano galvoje.
Kad išmesčiau jį iš galvos nusprendžiau geriau paskambinti Matui. Tikėkimės jis manęs dar nepamiršo. Signalas pyp pyp pyp (nagi, kelk ragelį)
- Alio. – pasigirdo Mato balsas.
- Sveikas, čia Ana.
- Sveika, pažinau.
- Na, gal jau pasiilgai manęs? – naujas atradimas, kalbėdama telefonu visai  nesijaudinu, šaunu!
- Taigi, kad pasiilgau. Jau ketinau tau skambinti. Tai ką veiki?
- Nuobodžiauju, apsidairiau po miestelį.
- Tai gal norėtum užsukti į svečius?
- Žinoma, - jau seniai mane domino, kur jis gyvena.
- Tuomet už penkiolikos minučių atvažiuosiu tavęs pasiimti. Susitinkam prie parko?
- Gerai. – ištariau su šypsena.
- Na, tai iki pasimatymo, gražuole. – Ir padėjo ragelį.
„Jis nuostabus. Net nesitikėjau, kad viskas eisis taip paprastai. Bet kodėl jis turėtų manęs atvažiuoti? Nejau gyvena taip toli? Na, tiesa, kad niekur arti nemačiau vilų prie ežero. Na, pažiūrėsim pamatysim.“- galvojau.  
Kaip ir žadėjo po penkiolikos Matas atvažiavo. Iš pradžių net nemaniau, kad tai jis. Automobilis atrodė tikrai per prabangus šiam miesteliui. Juk čia važinėja tik naudotos, senos transporto priemonės. Visgi kai automobilio durelės prasivėrė pamačiau Matą ir pradėjau eiti jo link. Matas atidarė dureles ir įsėdau į automobilį, kuriame buvo taip vėsu, dėl įjungto kondicionieriaus.
- Tai lekiam pas mane, - pasakė Matas ir užvedė automobilį.