Tik nerimsta širdis krūtinėj –
Ir naktis tokia tamsi,
Balso klausiančio negirdėt,
Nors siela šaukia.
Mintis nutyla ilgam,
Lyg amžino miego apimta,
Lauks ryto brėkštančio –
Gal pavyks perduot kitam.
Akys, uždengtos skraiste,
Į tamsą žvelgia giliai:
Praeities šešėlių vaizdai –
Kūnas gyvas palaidotas karste.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-02-09 16:57:53
būna būna ir tokių išgyvenimų :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-02-09 12:28:38
Reginys. O kas po jo „skraiste“?
Mano požiūriu, kūrinėlis atgytų viltimi, jei antroji strofa susikeistų vietomis su trečiąja.
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2012-02-09 00:20:10
Hm. Neviliojanti tamsa, bet kūrinys su mistiškosios tamsos įvaizdžio intarpais. Kaip šiltas pienas su medum prieš miegą.
:)