5.
Kitą dieną iš rūsio išsitraukiau seną senelės dviratį, kuris vis dar neblogai važiavo ir sumąsčiau pasivažinėti miško takais. Kadangi dienos buvo siaubingai karštos, nusprendžiau važiuoti ryte, kol dar saulė nebuvo tokia kaitri.
Miškas buvo gaivinantis ir ramus. Šiek tiek trūko drėgmės, tačiau nieko kito tikėtis ir nebuvo galima, tokiu oru. Važinėjausi siaurais takeliais, kurie mano dviračiui nelabai patiko, ratas vis kliūdavo už kokios šakos, taigi nusprendžiau, kad pats laikas išvažiuoti į platesnį, mašinų pravažinėtą kelią. Išvažiavusi, kur erdviau nesivaržydama išvažiavau į kelio vidurį, nes pakraščiuose dar buvo iššokusių medžių šakų ir nemažų akmenų. Važiavau ir klausiausi paukštelių choro. Kai staiga šia palaimingą nuotaiką sudrumstė variklio riaumojimas. Atsisukau pažiūrėti, kad per žvėris, čia atidunda. Ogi link manęs dideliu greičiu artėjo motociklas, ir net neketino trauktis, todėl teko greitai sukti į šalikelę. Deja, mano pasitraukimas nebuvo labai vykęs, ratas užkliuvo už šaknies ir aš drėbiausi su visu dviračiu. Motociklas sustojo ir motociklininkas nusiėmė šalmą. Iš po šalmo pasirodė vaikinas rudais neilgais plaukais, pykčiu degė mėlynos akys.
- Gal žiūrėtum kur važiuoji? – sušnypštė.
- Aš?! Čia Tu su tuo savo nelemtu aparatu vos manęs neužmušei! – Sušukau.
- Na, jei toliau taip maišysiesi kitiems tikrai kas nors tai padarys.
- Aš niekur nesimaišau, čia tokiems kaip Tu reiktų žiūrėti, kur lekia tokiu greičiu.
- Tai nesimaišai? Anądien vos neįstūmiau tavęs į vandenį. Beje šlapi drabužiai Tau tinka labiau, - nusivaipė ir užsidėjęs šalmą nurūko keliu.
- Kvailys! – dar spėjau sušukti jam nuvažiuojant.
Iš pykčio net virė kraujas. Kai atsistojau pajutau skausmą kelyje ir pamačiau kraujuotą žaizdą, kurią siaubingai gėlė. Šiaip ne taip parsigavau namo. Senelės nebuvo, ji darbavosi darže, esančiame už parduotuvės, todėl vaistinėlėje susiradau didelį pleistrą ir nuplovusi žaizdą užklijavau juo.