Kas dieną, kas svorį gyvenimo neša,
Anksčiau ar vėliau išsikrausto iš proto,
Nes perplaukti jūrai jėgų duota maža,
Kažką paskandinęs tetilpsi į luotą.
Aptekusi šmėklomis blaškosi siela,
Nuspręst nepajėgdama - būt ar nebūti?
Tiek švino minty, kad galva nepakėlė,
Pražyla, praplinka, vėl kniumba į krūtį.
Sudėvimos greitai undinės ir deivės -
Vargu jas pažinsi po raganų kaukėm,
Nuo šėlo jaunystės kadai išsiblaivė -
Niekuo jos nebetiki, nieko nelaukia.
Nedrįski begrimztančiam ranką paduoti -
Iš srauto ištrauksi kraujuojančią bigę.
Kai lieka plaukikai seni ir ligoti,
Jie geba tik skęst viens į kitą įkibę.
Ar meilė praplėš aprambėjusią širdį,
Ar tiesą išvys išpūliavusios akys?
Žiūrėk - piramidės lig šiol nenuvirto,
Davatkos kitokį dar plaka kaip plakė.
Praeina ne dešimt, bet tūkstantis metų,
Kol sudrumstos mintys nors kiek nuskaidrėja,
O tu ir numirsi, gerai nesupratęs,
Kodėl sunkią naštą likimas uždėjo.
Ar dalią palengvina išsuptas vaisius,
Kuris rieda sau užu jūrų ir marių?
Manai, kad tylos ilgesingai klausaisi?
Keli tartum vėliavą sąžinę švarią.