Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!
J.Maironis

Ne vien tik Maironis šitā nārėjā. Ale riatas iš mūsų nutuokiam, kad tie milžinkapiai gyvi, tie saniāliai saniai kalba su mumi, ale mes negirdim arba girdėt nenorim. Ānys kalba su mum ažerų, upĕlių, mēstēlių, sānkapių, niat mūsų vardais, pavardėm, ale dažnai nesupruntam, aba ažmiršam tarmiškų uturkų, ir sukurį bendrinį lietuvių kalbų, jau praradam daugelią žodžių pirmines prasmes.
Nebũvā pirminių beprasmių žōdžių. Va, net ir tarmiškās mūsų aukštaitiškās kalbōs pavadinimas, „ũturka“ yra daugeliui nesupruntamas,- barbarizmas. Ā ānas raiškia sutarimā, bendravimā įnagį –.„sutarka“, katra vĕliau valug tarmės pāprāčius numetē „s“ir „a“ žodžia vidury virta „u“ ir patapa ũturku . Mysliju, tai garbingiau nei bedvāsē „kalba“.
Tarmēs turi tris pradus del ko privalu jas saugat´ ,tyrinėt´ ir mylėt´.
Pirma tai tartis. Skirtingas kirčiavimas ir balsių kaita žody suteikia kalbai savitumų, savų skambėjimų. Aš panaudojau žodį kirčiavimas, katras būdingas žemaičiam, suvalkiečiam ir kitom tarmėm, ale nelabai tinka mānā krāštui. Par mus balsius kirčiāvā labai savitai. Vietaj to balsius tārdavā ilgai , pusilgiai, ar trumpai. Tai panašu in natas- pusinį, ketvirtinį ir aštuntinį. Va iš kur rytų aukštaičių tarmės dainingumas. Va iš kur mūsų sutartinēs,-uturka, malda, meditacija dainuojunt.
Negaliu ažmiršt´ mākyklās laikų, kai pradėjus ait´ Labanōrā saptynmiātēn, man mōkytājai māžinā pāžymius až geogrāfijās, istorijās pāsakājimus, sākiā aš nepāsakāju, ā dainuoju.
Vaje, kaip sunkiai ė`jās pradėt´ kirčiuot´, kapot´ žodžius, sypaut´. Liāžuvis stāvėjā piestu. Vĕliau, kai vidurinēj mokēmēs kirčiavimų, tai vel gaudavau kuolus, aba ti visur dėjau priegaides, ā tvirtaprādēs niekaip nenārė`jau pripažīnt´.
Del skirtingų tarčių Lietuva pasdārā labai graži. Kaip gražiai cieksi susiādėliai nā Kaltanėnų ar Linkmenų, ā žmānĕlās tĕvĕliā giminių dzūkavimas atrodā Nemunėliu plaukia. Jos krikštā mama žemaĩtē teip tunkiai mala lēžuviu, kad svečiuos tik tračioj dēnoj pradedu jų suprast´.
Ale tartis tai tik uturkās kvētkēliai,- jos kamienas tai išsaugati sanoviniai žodžiai. Dažnai tie žodžiai siekia arijų prokalbēs laikus, ar tautų klajonių metus ir yra iš tų sustikimų gautās dovanās. Yra dāvanų, katros atāneštās priešų kalaviju ir nuplāutās mūsų prōtēvių āšarām ir krauju. Tai mūsų istorija ir mūsų kalbos etimologai, kitaip kalbiniai archeologai daug gali atkast´ kas iš ko skolinās žodžius, niat kadu tai bũvā. Ale ānys dažnai pamiršta, panaudot´ tarmiškus žodžius, katrie maž dā ir nėra visi surašyti ir dabar sklaidās kaip kad pilkapiai nukasami ekskāvātāriais ir pilami un kelių.
Va, panūdau pasiaiškint´, iš kur vardų gāvā Labanōras. Labas- tai visiem aišku, latviškas geras, ale „nōras“ mēstēliui pagal dabartinį kalbų atrōdā juokingas. Prisminis, kad kažinkadu, valug K. Būgās, čia gyvĕnį sė`liai, vēliau lėtai - latvių prōtēviai, padabojau latvių žādynuos. Letonikaj tai pieva, trākas, aikštēlā, - nugi šilta. Ā par bukinĩstų sanam latvių- rusų žādyni radau ir „stojanka“- stāvyklāvētē. Jau visai karšta. Ir tadu nušvitā iš basōs vaikystĕs nutikimas. Mama grįžus par sakmines iš mēstēliā sākā:
-Ājau par miškā šniūrų, kur lāpių nōrās, daboju, ti pridygį vāverũškų. Paimkit´ vaikai kašeliōtes ir bėkit´ surinkt´, tikriausia lāpių nebijōste.
Ale čia jėmē bumbėt´ tėvas.
-Nu kũ čia tu vaikam kalbi teĩp sanoviškai. Dabar gi sākā jau urvai arba ōlās. Paskui jiem bus sunku mākyklāj...
- Prasmānā dabar visokių naujų žodžių ,-pykterājā mama. –Visų laik par mus sakydavā, kad lāpēs gyvena nōrāse.
Maž ir muožna pamyslyt´ kad tai beveik ruskai, ale mama nemākėjā nei ruskai nei linkiškai, tik vienų žiemų lunkē mākyklų, kad pramokt´ skaityt´ letuviškų maldaknygį. Matyt´ „nōrās“ un mus ir rusėnus atājį iš arijų prokalbēs laikų. Sanskriti „naraka“- pāžeminis pasaulis.
Prisminus visa tai man pasdārē labai kāršta. Tai gi mes čia nā ladynų laikų. Tadu čia atājį Motinās Deivēs vaikai su akmeniniais kirviais namų negalė`jā statytis ir visi dārēs nōras, urvus kalnalių, paažerių šlaituos, padlagų klojā ažerų mindrēm, ir prē inējimų kūrenā ugnį, kad mēškās, vilkai neatait. Taigi Labanorui ne 727 metai nā pirmā paminavōjimā kalavijuočių krōnikās, ne tukstantis kaip Lietuvai, ā mažiausia keturi, maž ir saptyni tūkstančiai.
Va, iš kur ažerų vardai Ledžiai, Ledaičiai, Luodžiai. Kai prōtēviai čia atājā, jų vietāse dā ladākalniai stāvėjā.Va, iš kur prisimenami indoarijų didžiavyriai Indra, ir jo dukra Indraja, deive Kali, Ramas proteviai Raghavai. Ā tarmiškai par mus Indrajų āžerų vadīnā dā Undrajais, kai vanduo sanskriti undraka. Nemāža kitų vētovardžių pavadinta sanųjų arijų žodžiais katrie čėsais dā, va, gyvi tarmiškāj uturkāj., ale kažnā ar kas lygina. Daugiau dabar aiškinama lietuviškai, pasdėjus DLKŽ. ,-pusuntrā šimtmečiā palikimų. Dā baisiau, kai visus vētovardžių pavadinimus pērdarā pagal bendrinį kalbų.
Vaikas būdamas par tėvų cekavinaus, kodel teip vadinas Utena, Anykščiai, Švinčionys...
-Jei utenīškį miški, sutiktų grybaununt, paklausi, kur gyveni ,ānas parōdys runku namų pusĕn ir pasakys ,-u-tinai. Va, tau ir Utena. Anykščiuos gyvēna Ānys, nugi tie, kur prē Švintōs
ũpēs ,- Anykščiai, ā Švinčiōnių kraštas teip vadinas del to, kad toj pusēj diena švinta, iš kur ašvinai saulį` veža. Tik vēliau ana riadėt´ pradėja ir tų pusį rytais pakrykštijā.
Mysliju, kad tėvā aiškinimas bũvā iš sanēlių ir prōsanių girdėtas, ā ne jo išmyslytas. Tie pavadinimai iš praistorinių laikų, ā ne nā kākio nārs ravēliā, upeliōtēs ar bajorā kylā..Išvis navatnai atrōdā hidronimų iškelīmas vietovardžiam, lyg tai būtų prē upēlių dēvulią lintēlās pastatytās stāvėjā ir insākymas prōtēviam, kad pagal jį vadint Lietuvų ar Latvijų. Padabōkit sanovinēs keltų kalbos, bebaigiančiās išnykt´, žādyni žodžių su šaknim liet- ir let-.Ten didelis pasrinkimas. Tai ir dievai ir milžinai, pajūriā kopās, jūrās krantas, tai ir beribis kraštas, tai ir ũpēs, ũndeniā srautai ir pilkuma. Ar nebus tik keltų ir mūsų prōtēviai giminēs bũvį ir iš jų keltavas galvijų parsvārį, pupas, griežčius ir burokus keltavinius parsgabēnį.
Tik Nēmunā vardā ti nėra, raik pajieškat´ mūsų tarmiškaj uturkaj. Niemkus, nemus dabar jau nurašyti in tarmiškus, tik dzūkai prisimena ir išverti gieda „Nemunėli cylūnėli...“, Ā, vākēčiai par kalavijuočius ir latvius Nēmunā vardų išvertē ir Mėmeliu vadina. Latviškai mėmais – nebylys, nemus.
A dabar trumpai ape mūs vardus ir pavardes
Malėtų krašti piliākalnių tunkumas didžiausias Lietuvoj, jų yra netoli keturių dešimčių, rōdā in buvusį čia valdinį dvasinį centrų. Netoli Mindūnų intariama buvus dīdelā sanōvēs lētuvių švintykla, piliakalniai vardais Karališkas, Varos neroli Varė`nų (slavų pervadintų Vorenais ) kelia nemaža kitokių minčių.
Taigi,va, Mindūnai vadinas na žmagaus varda Mindas, labai jau padabnai in mūsų karaliaus Mind-augā vardą pradžių. Padabojus germanų, gotų sanovinius žādynus, mindas yra išminčius arba tēsiog protas, mintis.Tai surišta ir su mūsų žodžiais mintis, mintyti, minti. Kai nelikā alkų, krivių, vaidīlų, primiršam ir mindus, ale vētovardis mum tai primena ir primena tolimus ryšius su germanais.
...Gimusi 1695 metais Mindūnyčia Katryna, maž paskutine Mindų giminės ainē, bũvā inrašyta in Mālėtų bažnyčiās krīkštā knygas.
Untra Mindaugā vardā dedamōja turė`tų būt´ indomi slavistam,- jiem galėt` paaiškint´ pavardinių - partronybinių priesagų -aug, - ovg ir – ov kilmį. Tai sutrumpintas apgrāmuliuotas skālinys iš baltų, atsiprašau, iš sanųjų arijų, išlaikytas latvių ir prūsų:–augas – atžala, augintinis, daigas.
Dabar Lētuvoj tik šāchmatais žaisdami naudojam karininką vardų rikis. Jį randam ir vienā kitā vardā ar pavardės gali` ale primiršį kas tai. Ā germānų kraštuos šitas žodis naudojamas ir valstybēm vadint´, parlāmentų ir vyrų vardām sudaryt´. Ale tik mes galim paaiškint´ šitā žodžiā prāsmį. Sanōvēj kautynių metu bũvā svarbu staigus priešininkā nugūsdinimas rė`kimu. Mūšiā prādžių skelbdavā sāvā galingu riksmu paskirtas rė`kys – rikis, jam pritardamai rėkdami kareiviai aidavā nugalė`t´. Gausu ir pas mus Audrikių, Andrikių, Budrikių, Rėkių, Rikantų ir kt. Bet mēs asam davį vardų ir germanam. Va jų Didrichas -Didrikis grynai mūsiškas- dydis karys, dydis vadas. Taigi ne tik mes skōlinamēs sau vardus iš kitų genčių ale dāvēm ir jiem.
Teip pā biškį mes daājām lig mūsų uturkās šaknų. Daugeliu ātvejų tik lētuvių kalba gali paāiškint´ paprastų pirminių žodžių prāsmį. Pradėjām nā rikiā ažbaikim undeniu. Mūsų tarmiškas un-duo, manau, aiškintinas - tai tas, kur un –du-bens, un –duo-bės, un-du-bumos, un-duotēs.
Nelendunt giliai istorijān, mūsų kalba par tūkstančius metų labai paskeitus. Bũvā laikai kai didžiuliuos žēmēs plōtuos viduriā Europāj žmōnēs kalbė`jā vienu kalbu su daugeliu tarmių. Gentys suprata viena kitas nā Sarmātų jūrās lig Auksinių mārių, Dunojaus lig Volgas, bendrai kariāvā, keliāvā gintarā keliu, bendras švintes švintē. Turė`jā ir tuos pačius dievus, Perkūnų –Perūnų, devų motinų Ladų – Ledų katros vardas atsrādā maž na ladų, šarmos, šalčią ar gausių vandenų ir katra net graikų dievus pagimdē ir Letamas mūsų prōtēviam vardų dāvē ir visus lādijā taikiai sugyvint‘. Kas žīnā ..
Visa tai yra mōkslā duona. Apē tai turi sprēst´ istorikai, lingvistai, etimologai, panaudodami savas taisyklas. Ale padabot´ daugiau in tarmiškų uturkų turėt, maž netektų pripažint´ kad čiut´ ne pusē mūsų žodžių iš baltarusių ar kitų slavų kalbų atsrādā ir juos braukyt´ iš žādynā bei kurt´ naujadarus.
Devynioliktā āmžiaus gali` Lietuvoj lunkēs garsus prancūzų lingvistas Antuanas Mejė.
Pavažinėjis pā Lietuvų ir Latvijų, pabendravis su kalbinykais, labai išgyrē K.Jablonskiā lietuvių kalbos gramatikų, ir grįžis namo pasauliui paskelbē: „Kas nori sužinot´ ,kaip kalbė`jā mūsų prōtēviai, - važiuokit Lietuvon ir paklausykit´, kaip kalba valstietis...“ Taigi tarmiškai!!!, Aukštaitiškai, žemaitiškai, suvalkietiškai ir t.t.
Didžiuojamės lietuvių kalba, niekinam tarmiškų, kāimiškų uturkų, teip ir nesuprasdami A. Mejė, Nesuprasdami, kad naikinam ne tik savo,- visų arijų turtų. Mūsų uturka yra arijų gralis, prisidedanti prē visų mūsų prokalbēs atkūrimā, katra palingvintų kalbų mokymāsi, bendrāvimų, automatinį kompiuterinį vertimų ir ...tarpusavia gerbimų ir sutarimų. Gi visi asam broliai ir siāsēs
Maž, kalbinykų pōžiūriu, kai kur ir nusgrybavau, ale tie, kas turės kuntrybēs perskaityt´ lig galą, gal supras, kodel mēs vis dā rašinėjam tarmišku uturku...