Kadaise šiuose krantuos jos gimę
Juodų bangų šion žemėn išplukdintos
Sugrįžo rūsčiosios būtybės, savo gimimo vietą vėlei pamatyti.

Iš šių tamsiųjų vandenų
Jos kviečia savo protėvių bemiegančias dvasias
Idant paleistų tūkstantmečius dūlėjusias jėgas.

O kur jūs, šlovingieji laikai?
Kai su baime žmogaus kojos vesdavo jį tolei nuo šių padarų?
Kai užtekdavo vos vieno pikto žvilgsnio
Nužiūrėti šio menkystos vaiką ar nukankinti tėvą ligoje.

Tačiau bėgo šimtmečiai ir keitėsi laikai
Planetos mainės vietom – kilo potvyniai,
Skendo juose ledai.
Kartu su paukščiais nebegrįžo mūsų galios vėl pas mus.

Ir štai net pragaras mums užtrenkė vartus,
Velniai pabūgę išsilakstė pro duris ir langus.
Tad buvom prakeikti šioj žemėj amžinybę pralindėt,
Liežuviu nuolat siekiant rojaus vaisių,
O kojom - kančios plakimą jaučiant.

Tad gi tokia tenka didžiausioji bausmė
Tam,
Kurs velnią pranoksta savo noru.