3.
Kitą dieną senelė įdavė man į rankas pirkinių sąrašą ir pasiuntė mane apsipirkti. Aš nesipriešinau ir pagriebusi nuo kosmetinio stalelio akinius nuo saulės nupėdinau į maisto prekių parduotuvę. Į krepšį dėjaus visus surašytus produktus: pieno pakelį, sviestą, duoną. Kai atėjo kiaušinių eilė, niekaip negalėjau jų rasti. Staiga pakėliau akis į viršutinę šaldytuvo lentyną. Negalėjau patikėti, kad sveiko proto žmogus kiaušinius dėtų taip aukštai. Juk jie perkami kas dieną ir tikrai turėtų būti gan populiari prekė. Vis dėlto jie buvo viršuje, todėl turėjau juos pasiekti. Padėjau krepšį ant žemės ir pasistiebiau ant pirštų galiukų. Pirštų galiukais bandžiau pasiekti kiaušinių dėklą, tačiau man siaubingai nesisekė. Trečiojo bandymo metu virš mano rankos pastebėjau kitą ranką, kuri buvo gan raumeninga ir be abejo kur kas aukščiau. Ranka paėmė kiaušinių dėžutę ir įdavė ją man į rankas. Nustebusi atsisukau ir pamačiau besišypsantį jaunuolį žiūrintį tiesiai į mane.
- Ačiū! – ištariau gal šiek tiek per daug entuziastingai.
- Nėra už ką. Tos lentynos tikras iššūkis merginoms, - nusikvatojo jaunuolis.
Turėjau kažką atsakyti, bet galėjau tik žiūrėti į jo baltus dantis, šviesius plaukus ir žalsvas akis. Taip nepraleidau ir raumeningo, gerai sudėto kūno, kurį dengė tik balti aptempti marškinėliai ir šortai. (O kaip dabar džiaugiuosi, dėl to karščio, kuris leido man pasigrožėti šio antikinio dievo skulptūra)
- Tai koks Tavo vardas? – Pratarė vaikinas, turbūt pastebėjęs, mano tiriančias akis.
- Hmm... Ana. – Tariau kažkodėl pasimetusi.
- Na hmmm-Ana, malonu susipažinti, – vis dar juokavo vaikinas. – Aš Matas, - tarė jis ir ištiesė man ranką.
- Malonu, - tariau ir paspaudžiau jo gelbstinčią nuo aukštų lentynų ranką.
- Tu nematyta čia. Gal atostogauji?
- Taip. Ketinu praleisti čia visą vasarą. O Tu čia gyveni?
- Ne. Aš taip pat praleisiu čia vasarą. Mūsų šeima prie ežero kranto turi vilą, – nusišypsojo. – Gerai, kad susitikom, gal vasara nebus tokia nyki kai netoliese yra tokia daili mergina.
Pajutau mano skruostus dažantį raudonį. O kaip įmanoma susivaldyti, kai toks nuostabus žavus vaikinas giria Tavo menką grožį?
Paėmiau savo krepšį ir ketinau padėkojusi dingti ir raudonuoti prie kasų, tačiau pasirodo jis ėjo ta pačia kryptimi ir nukeliavome ten kartu. Sumokėję už prekes patraukėme iš parduotuvės. Matas pasisiūlė mane palydėti iki namų, kadangi jie buvo visai šalia, nusprendžiau, kad per daug jo negaišinsiu ir galiu dar šiek pasidžiaugti malonia draugija. Palydėjęs mane iki durų Matas tarė:
- Būtų malonu kada susitikti.
- O taip! – Vėl per daug džiugiai ištariau aš. Garbės žodis, jau tikrai būtų pats laikas pradėti valdytis.
- Puiku, tai gal duotum savo telefono numerį, ar nori, kad kaip Romeo deklamuočiau poemas po tavo langu, kol pasirodysi?
- Tuoj duosiu savo numerį. – „Bet kaip būtų džiugu, jei vis dėlto ateitum po mano langu“ pagalvojau.
Taigi padiktavau savo telefono numerį ir mes atsisveikinome.
- Iki pasimatymo, gražuole, - tarė jis ir nusišypsojo savo tobula šypsena.
- Iki, - išsiviepiau aš ir palaimos kupinu žvilgsiu nutipenau durų link.
Senelė žinoma pro langą matė mano palydovą ir siaubingai norėjo sužinoti, kas čia per naujas draugas. Papasakojau visą istoriją, žinoma praleisdama visus komplimentus. Visą pasakojimą stengiausi papasakoti ramiai, tarsi tai būtų paprastas kasdienis dalykas, tačiau manau nelabai įtikinamai pavyko nuslėpti šypseną. Na, ties vaidyba dar teks pasitreniruoti.