2.
Išvažiavus tėčiui prasidėjo kamantinėjimai. Na žinote tas pats per tą patį. Kaip gyveni? Kaip baigėsi mokslo metai? Ar susiradai kokį draugą? Ir t.t. Tas pats per tą patį. Turbūt kiekvienas patiria šią viktoriną. Taigi po ilgų kamantinėjimų buvau laisva ir galėjau eiti kur tik norėjau. Čia dar viena mano senelės gera savybė, aš galiu daryti, ką noriu, nes jos manymu reikia gyventi laisvai, kad atrastum kas esi. Na, aš mielai atradinėju, kas esu, nes tada galiu pabūti viena.
Nusprendžiau išeiti pasivaikščioti prie ežero. Šis miestelis turi nuostabų didelį ežerą,  o norint prie jo patekti, tereikia pereiti pagrindinę gatvę ir siaurais takeliais, pro kitus namus, paėjėti kelis šimtus metrų. Nusileidus prie ežero visada einu link liepto, kuris palyginus su miestelio istoriją yra gana naujas. Tam, kad pasiekčiau tą vietą, turiu eiti ežero krantu. Man patinka šis kelias, galiu eiti ir eiti, niekad neatsibosta. Vieta į kurią keliavau yra sutvarkyta tarsi paplūdimys. Žinoma yra didelis lieptas, nuo kurio žmonės mėgsta šokinėti į vandenį, žvejoti ar tiesiog žiūrėti i vandenyje gerai matomas žuvytes. Tačiau krantas iš šonų yra smėlėtas, į vandenį galima bristi pamažu, todėl tėvai čia atveda savo vaikus pasimaudyti. Taip pat netoliese yra įrengtos kelios supynės, suoliukai, persirengimo kabinos.
Kai priėjau, nustebau, kad nėra nė vieno žmogaus. Gal tai dėl karščio, bet būtent dėl jo ketvirtą valandą popiet tikėjausi išvysti būrį besismaginančių vaikų. Klydau ir dėl to tik džiaugiausi. Dabar viskas priklausė tik man vienai. Įkvėpiau oro: jis kvepėjo saldžiu medumi ir ramybe. Nei menkiausias vėjelis nedrumstė šios idilės. Laikas atrodo sustojo. Iš lėto ėjau plačiu lieptu link jo pabaigos. Plaukti nemokėjau, niekad neišmokau, todėl per daug arti krašto nėjau. Tačiau to pakako, kad matyčiau mažas žuvytes plaukiojančias ties ežero paviršiumi. Jos čia dažnai gaudavo maisto iš poilsiautojų ir žvejų, todėl visada sukdavosi arti kranto. Apsidairiau, tikėjausi išvysti vandens lelijas, kurių anksčiau čia buvo labai daug. Balti ir rausvi žiedai žavėdavo akį, tačiau jų nebuvo, nei vienos. Nusivyliau, nes vandens lelijos buvo pats brangiausias prisiminimas šioje vietovėje.
Svajingai žvelgiau į tolį, kai staiga pajutau, kad lieptas juda. Iš pradžių nesupratau, kas nutiko. Tačiau po akimirkos jau stovėjau šlapia nuo galvos iki kojų, o kažkoks vaikinukas tolo ežero vidurio link. Tik man taip ir gali pasisekti, kad kažkoks kvailys pačią pirmą dieną aptaškytų mane šokdamas į ežerą. Tikrai nesijaučiau patenkinta. Nors vėsus vanduo gaivino, tačiau savigarba buvo labai įžeista. Atrodytų, kas čia tokio būti aptaškytai, juk čia tik vanduo, tačiau šįkart, tai mane siaubinga suerzino.
Namo grįžau visa permirkusi ir senelė pasitiko mane keistu žvilgsniu.
- Kas nutiko? Gal įkritai į ežerą? Juk sakiau, kad neitum arti krašto, galėjai ir nuskęsti.
- Aš neįkritau į ežerą, - pasakiau šiek tiek susinervinusi,
Papasakojau, kas nutiko iš tiesų. Ir labai nustebau, kai senelė pradėjo nesustabdomai kvatoti. Niekaip negalėjau suprasti, kas čia tokio juokingo, tačiau ji niekaip nesiliovė ir mano nuotaika dar labiau subjuro.