1.
Saulė atsispindėjo nuo automobilio stiklo ir skaityti darėsi nebeįmanoma. Karštis taip pat nepadėjo susikaupti. Išsitraukiau dar vėsų mineralinio vandens butelį ir atsigėriau. Lašas varvėjo per smakrą ir pajutau malonią vėsą, kurios taip trūko per tokius karščius. Žinoma, juk buvo birželio pabaiga, bet didesnių temperatūros pokyčių tikėjausi sulaukti tik liepos viduryje.
Kadangi skaityti nebegalėjau, nusprendžiau šiek tiek stebėti kelią, kuris buvo pažįstamas iki kaulų smegenų. Važiavome keliu vedančiu per senus miškus, daugiausiai eglynus, tai reiškia, kad laukti liko neilgai. Seni medžiai šioje vietoje visada atrodė gan stebuklingi. Na, tarsi kirsčiau kelią į kitą visatą. Visiškai kitą erdvę, kurioje lankydavausi ne taip ir dažnai, tačiau ten jausdavausi kaip niekur kitur labai sava ir laukiama. Juk skaitėte knygą „Narnijos kronikos“? Nors turbūt neskaitėte, o matėte filmą. Skaitymas šiais laikais labai jau apleistas, juk pažiūrėti filmą yra daug paprasčiau ir greičiau. Nors asmeniškai aš visada mieliau renkuosi knygą, tačiau paskui neatsisakau ir peržiūrėti vaizdinės versijos. Na, tai ši vieta man buvo tokia pati kaip ir ta stebuklinga šalis Narnija. Kur viskas kitaip, gyventojai neprimena kasdien matytų, kur gali rasti tiek daug žalumos tiesiog pagrindinėje gatvėje. Nemeluoju: per patį pagrindinės gatvės vidurį nutiestas gėlių darželis. Šaligatvis buvo apželdintas ilgametėmis liepomis, kurias tikrai reikėtų persodinti, tačiau tą vietą tai pakeistų neatpažįstamai, todėl visai džiaugiuosi, kad niekas tų senų medžių neliečia.
Štai miškas baigėsi ir pasirodė kelias vedantis ten, kur turėjau atsidurti. Dar vienas posūkis į kairę ir miestelis, esantis pačiuose Lietuvos rytuose pradeda rodytis visu gražumu. Pasukus važiuojame ilga gatve, kurioje vien seni gyvenamieji namai. Jei kas tikisi čia išvysti bent vieną modernų namą, turiu juos nuvilti, nes to čia tikrai nerasite. Visa gatvė pilna senų, medinių, dažniausiai geltonai nudažytų namų. Taip pat su minėtomis liepomis prie kelio. Ties gatvės išsišakojimu, kelio pabaigoje, yra maisto prekių parduotuvė, baras, dar kelios viešos įstaigos, kuriose niekad nesilankiau. Pro maisto prekių parduotuvę, mažyčiu išmindytų takeliu galima patekti į didelį plotą, kuriuose žmonės turėjo savo daržo sklypus. Prieš barą ir kitus pastatus ne įtik didelėje aikštėje stovėjo balta skulptūra. Vyras stovintis tiesiai ir ryžtingai. Ir aš net neįsivaizduoju, kad jis toks. Niekada neklausiau, įdomu, kodėl? Taigi kelio išsišakojimas. Kur besuktum į kairę ar į dešinę būsi pagrindinėje gatvėje (toje su gėlėmis per vidurį). Dešinėje daug panašių senu gyvenamųjų namų, taip pat mietelio kultūros centras, mokykla. O pasukus į kaire taip pat galima pamatyti daug namų. Tačiau vienas namas man čia visai išskirtinis, nes jame ketinu praleisti vasarą. Čia gyvena mano senelė, čia ta vieta, kelionės tikslas. Beje, toliau einant pagrindine gatve, išvysite kelias parduotuves (gėlių, buitinių prekių ir t.t.) bažnyčią ir Pašto skyrių.
Automobilis sustojo mažame kiemelyje. Dviaukščiame name yra penki butai. Mano seneliai priklauso trečias butas pirmame aukšte. Vos pravėrusi automobilio dureles pamačiau link manęs einančią senelę su šypsena veide. Ji mane stipriai apkabino ir tarė:
- Malonu Tave matyti. Taip išaugai. Nagi eime vidun, lauke taip tvanku.
Taip, mano senelė mėgsta vienu metu pasakyti daug dalykų ir dažniausiai tai daro nelaukdama atsakymo. Tiesą sakant tai man patinka, nes nesu iš tų, kuri mėgtų daug šnekėti. Tuo, turbūt, esu panaši į tėtį, nes jis taip pat nelinkęs tuščiažodžiauti. Visą kelią automobilyje taip ir nepratarėme nė žodžio.
Tėtis jau krovė mano lagaminus iš Mersedeso bagažinės ir nešė juos į vidų. Aš tuo tarpu apsidairiau po kiemą. Kaip ir tikėjausi, viskas buvo nepakitę. Po langu mirguliavo įvairiaspalvės gėlės, o šalia įėjimo stovėjo senas suoliukas, kurį mirtinai reikėjo perdažyti. Kiemo centre stūksojo šulinys, kuris vis dar buvo naudojamas namo gyventojų.
Paėmusi paskutinį krepšį nuėjau namo link. Viduje buvo vėsu ir net nebūtum nuspėjęs, kad lauke tokia kaitra. Įėjus į butą iškarto patekau į siaurą, ilgą virtuvę, iš kurios galima patekti į du kambarius, erdvę svetainę ir jaukų miegamąjį. Kadangi ketinau gyventi svetainėje su daiktais nupėdinau tiesiai ten. Tėtis su senele jau aptarinėjo kiek laiko aš ketinu apsistoti ir pinigus, kuriuos tėtis prievarta bandė įduoti senelei už tai, kad manimi rūpinsis visą vasarą.
- Aš juk sakiau, kad mums nereikia pinigų, aš turiu jų pakankamai.
- Nenoriu, kad Ana čia sukeltų nepatogumų, tuo labiau finansinių. Todėl paimk pinigus ir baikim šį kvailą ginčą.
- Aš juk sakiau, kad nereikia, - nenusileido senelė.
Aš žinojau, kuo viskas baigsis. Senelė nepriims pinigų, tėtis prieš išvažiuodamas paliks juos ant rašomojo stalo ir lieps man pasirūpinti, kad jie būtų naudojami. Tai kaip pasaka be galo, visada žinai, kas bus toliau.
Po pietų tėtis atsisveikino ir palinkėjo geros vasaros, kelias buvo ilgas todėl teko išvažiuoti greitai. Žinoma prieš išvažiuodamas priminė apie pinigus vasarai. (Juk sakiau).