Tiktai bešliejant prie viens kito savo menką \"aš\"
Lyg siūlai galim susivyt į ištisinę virvę.
Ryšys trapus. Jis trūksta. Kas gi jį sumegs?
Ar tie, kas brangiai žirkles nusipirkę?
O galbūt tie, kas kerpėję jiems primestais vargais
Bambena apmaudo ir pykčio prisigėrę?
Gal tie, nuo įtampos sumanę pasileist
Už vienkartinį naujo daikto gėrį?
Nuo aštriabriaunių ir smulkių tiktai savų tiesų
Nebesusiriša būty anei dvi kartos.
Pats laikas klausti: kam gi aš esu?
Kiek savo genčiai aš esu pats vertas?
Suleist kitiems grūmojančius pirštus
Į nosį badančius nepadarytus darbus.
Juk „mes“ kas kita, negu „aš“ ir „tu“,
Ištraukti pleištą nors sunku, bet verta.