Šiundi graži vasaras dziena, e aš sedziu pirkioj i laukiu. Laukiu dzieduka. Nemislyjte, kad cik jo. Laukiu į Laukucia, katrų anas atsives iš ganyklas. Aš asimerkiu i sprabuju ažgirst linciūga i vagelia tysimų keliu ar kanapų dundiejimų ciltan. Visadu atradydava, kad dudulis ti kur da tali dudena, kai laukucis per ciltų aina. I šiundi laukiau šitakia dudulią. Laukiau jau na rytą. Unksti acikieliau. Da iš vakara dziedukas sakie, kad važiuosme šienelia atsivešt, e aš žinajau, kad dzieduka pamačnykie būsiu. Jam mačysiu Laukucį kinkyc, ė paskui meš gausiu i pakieruic. Va, jau girdziu linciūga tysimų. Neatsimerksiu, neatsimerksiu, neatsimerksiu! Dabar girdziu, kanapų dundiejimų... Lakiu kap vijurkas laukan.
- Cik galvas nenusisukie šite lėkdama! Kas tau kvaraba unkunda!- da babutie piktai surika. Nieka jai nesakiau. Ana nesupras. Ana ne dziedukas. Jos Laukucis neprislaidzia. Anas nieka neprislaidzia, cik dziedukų i mani. Tep i dziedukas dūšian nieka neunslaidzia cik mani i Laukucį. Išlėkiau laukan, a laukucis stavi galvų nulaidis, markatnas takis, karcius pakrata, do kanopu žemį pakasa, un man padaboja. Supratau, anas gerc nori. Aš jau dzidelė, galiu i pagirdyc. Pasiemiau viedrų, nuvejau prie šulnią. Unlaisc viedrų unlaidziau, ale išsukc negalėjau. Tep pikta pasdarė. Laukucis gerc nori, e aš negaliu jam duoc.
- Dzieduk... dzieduk...- pradiejau raudac prie šulniui, šuva loc pradieja, e Laukucis prunkšt. Išlinda dziedukus iš sandieliuka. Vienaj runkaj duonas riekė e kitaj viedras su kakiu tai kaši.
- Kas pasdarė, ką šite bliauni? Susimušei kų?- išsigundis paklausė, e aš cik raudu i nieka pasakyc negaliu. Anas padabo un mani, un šulnį i suprata. Anas visadu mani suprata.
- Laukucis pagirdzytas. Te duona i itas viedriukas. Paduo jam. Laukuciui duona kap smaliečka. Tu kap smakas un cukierkų, a anas smakas un duonas. Geras tas mana kuziukas... mana runkelės... mana kajalės...- tep sakė un Laukucį meiliai dabadamas.
  Man net un dūšias lingviau pasdarė. Pasiemiau, kų dziedukas davė, e vienu aki dabojau, kap anas iš sandieliuka neša lunkų, pavalkus, balnelį, pakeliamosias, vadelas... Šiundi graži dziena. Šiundi Laukucio karciai saulėj žiba mano rasšukuoti. Aš dzieduko pamačnykie, aš jau dzidelė...
   Aš jau dzidelė, ė nei dzieduka, nei Laukucia jau niera. Žviriaunioj Laukucis nugaiša. Ti dirbį žmanes ažuvertė jį smėliu. Smėlis birėja pa biškį. Pirma pakavojo priekines i galines kajas, paskui pilvų, nugarų, galvų. Ragiejos cik susvėlį karciai, saulėj jau nežibuncys. Aš jau seniai jų nešukuodavau, seniai smaliečkų jam nenešdavau, seniai nebuvau dzieduka pamačnykie. Tadu pirmų i paskutinį rozų maciau dziedukų rauduncį. Ašaras jam kap pupas birėja, a man pirmų i paskutinį rozų anas papriekaištavą, kad Laukucią nenutraukiau, kad anas netures kur padabat, kai markatna pasdaris. Markatna i man pasdaro- Laukucio karciai i man dūšių apipliontojo, e tos dzieduka ašaras kartais mislis tapija.