Mėgau, kai Jis mane vadindavo Fėja, kai naktį pasiūlydavo kartu susapnuoti Niekados šalį.
– Fėja, kur šiandien skrisi? – sakydavo Jis kiekvieną rytą ir nusišypsodavo savo kreiva šypsena, kuri vesdavo mane iš proto.

Karštomis vasaros naktimis vaikščiodavome tuščiomis miesto gatvėmis ir kalbėdavomės apie kitus, visiškai su mumis nesusijusius žmones. Kartais, prieš pat atsisveikinimą, susikibę už rankų eidavome tylėdami. Tada tylėdavo ir viskas aplinkui, tik mūsų galvose netildavo mintys, bet jos mums abiems patikdavo.

Krizendavome gulėdami šlapi ant smėlio ir džiaugdavomės saule, kurią abu be galo mėgom. Smėlis prilipdavo prie kūno, ir būdavo be galo malonu jausti vasarą. Per Jonines eidavom ieškoti paparčio žiedo, ir kiekvieną kartą Jis būdavo tikras, kad jį rasim, nes tik prie Fėjos akių paparčiai pražysta. Tačiau mes jo niekada nerasdavom, ir jis kiekvienąkart pasakydavo tą patį sakinį, kuris mus abu prajuokindavo.

– Mes jo neradom, nes jis pražydo Australijoj! Štai kur mes vieną vasarą nukeliausim.
Bet kažkurioje pasaulio vietoje, turbūt Australijoj, kažkoks išlepintas vaikas pasakė, kad netiki Fėjomis, ir ta mano Fėjiška dalelė išnyko.
– Fėja, kur šiandien skrisi? – paklausė Jis manęs kaip ir kiekvieną rytą, bet tąsyk manęs neužbūrė jo šypsena, ir į Australiją per Jonines niekada nebenuskridom.