Namų akys atsiveria,
dangus kiek pritemsta,
paliekant nuo tikrovės
nuskilusį erdvės tinką –
pamenu save išblyškusį,
sustingusį gatvėje –
ten nebuvo daugiau ką veikti,
tik blykšti ir stoti gatvėse
iki širdies netekimo,
po to užmigt vakare
po sunkiom miego plytom
arba miegoti dienom,
kybant medžių viršūnėse,
šviečiant koridorių lempose,
vaikštant elektros laidais,
geriantis į sienų spalvas,
į sapno lekiantį diską,
atviras laiko gyslas,
arba gyventi knygose
ir filmų kadruose,
kol kūnas patiria kitką