Kol dviese kalba akimis,
O žvilgsniai būna gilūs,
Jausmų artumo išsupti,
Daug sako žodžiai tylūs.
Arti kol būna širdys dvi,
Tol žodžiai tyliai plaukia...
Jie garsiai būna išrėkti,
Kai meilė atsitraukia.

Juk mudu buvome arti -
Tave išgirst galėjau,
Bet aštrų žodį širdimi,
Lyg akmenį pakėliau.
Širdžių nutolom tyloje,
O vėl joms priartėjus,
Žodžius sušildytus, deja,
Dar glostė šaltas vėjas...