13 dalis

Savaitės po mūšio greitai bėgo. Nesvarbu į kurią stovyklą užsuksi - visur upėmis liejosi alus. Keli miško elfai pradėjo auginti kanapes šiltnamiuose, taip atsirado naujos parduotuvės užsiimančios vien tik žaliosios magijos prekyba. Tai buvo ne vienintelė naujovė. Taranciell ruošėsi mėnesiams namie be karinės veiklos. Ji gamino teleportacijos amuletus. Su jais bet kurios gyvenvietės gyventojas galėjo persikelti kur tik nori. Valas mielai naudojosi nauja priemone ir dažnai dingdavo į mišką šaudyti šernų. Teritoriją aplink stovyklas nuostabiai apvalėme ir gyventojai galėjo judėti lauke nebijodami voro užpuolimo. Aš daugiausiai laiko praleisdavau vaikų darželio statybose. Nors pastatas išėjo gana neblogas, bet viduje vis reikėjo kažką pertvarkyti: rasti žaislų ir kito inventoriaus. Veltui bandžiau šitam darbui pakinkyti Valą, nes jis vis dingdavo šernų pėdsakais arba žvejoti lydekų. Abigailė niekada nežinojo kokiame miške jis trankosi ir man tai sukėlė įtarimą šitų santykių rimtumu. Nežinau po kiek dienų prigavau Valą smuklėje, ten jis išpasakojo tiesą.
- Kokie dar šernai? Ar tu išprotėjai? Aš su vienu gnomu visą dieną kortomis lošiu ir rūkau suktines. Aš nesu net vištai galvos nukirtęs, nesugebėčiau net susekti to šerno. Velnias žino, ar dar yra tų šernų? Bėda tame, kad nebegaliu pakęsti Abigailės. Ji šauni mergina, bet tiesiog ne man. Žinai kai tu susidėjai su elfe, pavydas ar kas mane stumtelėjo irgi ieškoti mergos. Galvojau nebeturėsi laiko gurkšnoti. Taip ir bus greitai, nes gi tėvas būsi.
Tame slypėjo kažkokia kandi ironija. Aš suku galvą, kodėl Valas taip nutolo. Jis pavydi mano merginai, o mergina kaip Abigailė moka už mūsų paranojas. Vėliau su juo ir minėtu gnomu sėdėjom miške ir laukėm šernų kaitindami bongą. Gnomas, kaip ir visi jo rasės atstovai, buvo mažas smailiaausis vyrukas raudonais plaukais. Jis turėjo aukso ir mus tiesiog juo apipildavo. Iš aukso žaisdavome lyg iš centų. Gnomas pasakodavo istorijas apie lobius, drakonus, gnomų šventes ir vis įpildavo savadarbio alaus iš statinaitės. Matėsi, kad jis savo perdėtu linksmumu slepia gilų liūdesį. Jis kaip ir kiti prarado savo tėvynę. Mes jo nekamantinėjome. Vis daugiau sužinodavome apie drakonus, vieną iš seniausių rasių. Jie vis labiau pasitraukė į šešėlį ir tik karui prasidėjus atvyko išgelbėti labai seną magą. Drakonai paskelbė, kad gelbės tik vyresniuosius: tai yra tuos, kurie jau nugyveno du tūkstančius metų. Man nepatiko drakonų politika, jie visai nesirūpino ateitimi ir dabartimi. Jie norėjo surinkti senus dinozaurus, tiksliau drakonus, mažas kalambūras. Drakonai išvis retai ką nors viešai paskelbdavo. Kaip ir gnomai jie saugojo lobius atokiausiuose urvuose ir miškuose. Drakonai gyvendavo poromis arba po vieną. Jie lyg nesudarė aiškios visuomenės modelio, bet sutardavo visais klausimais. Ši rasė buvo labai pavojinga, jie kišosi į karą, tik tiek kiek to reikalavo vyresniųjų gelbėjimas. Gnomas papasakojo, kaip jie pasiėmė jų miestelio magą, o kitus gnomus paliko apsuptyje. Toje apsuptyje žuvo daug gnomo brolių ir seserų. Jie buvo nusilpę ir negalėjo naudotis vaivorykšte, kuri vedė į vietas su lobiais. Silom buvo vienintelis, kuris išgyveno. Netgi naudojantis vaivorykšte kelionė buvo ilga. Prasiveržti iki portalo – dar sunkiau. Bet jis sugebėjo ir dabar smagiai kvatojo, tas puikiai atrodantis gnomas. Juokingiausia, kad mums berūkant atslinko pora mažų šernų. Juos pagavome ir parsinešėm namo. Vaikai galės žaisti su šerniukais. Reiktų sukurti kokį zoologijos sodą? Taip visada reikėjo kažką padaryti. Bet Valas ir čia nusiplovė prisiekinėdamas, kad eina pas savo merginą galu gale užbaigti šernų maskaradą. Aš taip pat nulingavau namo. Manoji elfė samčio didumo šaukštu kabliavo šokoladinius ledus ir žiūrėjo televizorių. Taip mes sutvarkėme vėjo jėgainę. Taranciell greitai pripažino žmonių technologijos naudą ir pilnai ja naudojosi. Kalba vėl pasisuko apie drakonus. Jie atrodo planavo valdyti su magais tai kas liks po karo. Man jie vis labiau nepatiko. Jie naudojosi pasaulio nelaime atsikratyti jų nuomone vaikiškų rasių ir ne velnio niekam nepadėjo. Jei drakonai būtų pagelbėję gnomams, šiandien gyvenvietėje turėtume daugiau, tokių linksmų velnių kaip Silom. Mes vis perstumdavome kelionę į goblinų tvirtovę sakydami, kad jie su nykštukais puikiai susitvarkys. Iš tikrųjų visi jautėsi nuostabiai ir nenorėjo taikos keisti į kruviną mūšį. Po praeito karto teko krauti laidojimo laužus ir niekas nenorėjo to kartoti. Aš išvis nenorėjau kelti kojos į mūšio lauką. Norėjau pamatyti savo vaiką. Žinojau, kad tapsiu kaip Tomas ir greičiausiai nebekelsiu kojos iš namų. Daug kas dėl to burnojo. Tomas buvo puikus vadas, tiek sargyboje, tiek mūšyje. Bet dabar jį matydavai tik savam kieme žaidžiantį su dukrele. Supratau, kaip sunku apsispręsti: artimiausi mūšiai galėjo nulemti pasaulių ateitį. Bet palikti vaikų, nors ir su gera apsauga,nesinorėjo. Taranciell viskas buvo dar sunkiau. Ji juk planavo viską, bet dabar galėjo prisidėti tik prie teorinės dalies. Elfė manė, kad verta derėtis su drakonais dėl gyvenvietės apsaugos. Man jie velniškai nepatiko: žalsvi išmintingi monstrai paliekantys kitus mirti dėl savo keisto amžiaus suvokimo. Bet aš sutikau ir pas mus greitai atvyko drakonų atstovas. Jis nebuvo žalias kaip tikėjausi. Greičiau tamsiai mėlynas, o ta spalva buvo tokia intensyvi, taigi teko nusukti akis. Jis plasnojo dideliais sparnais, linkčiojo ir įsikūrė prie gyvenvietės. Drakonas patikino, kad elfės mokytojui viskas gerai ir jis su kitais rezga strategiją puolimui su drakonais. Ką ir kaip jie puls, mėlynasis svečias to neišdavė. Jis mandagiai bendravo su gyventojais. Padėdavo miško kirtimo darbuose, juos nupūsdamas lediniu kvėpavimu. Įdomiausia, kad jis galėjo keisti savo dydį ir pasiversti, bet kurios rasės atstovu. Jis gerdavo alų su vietiniais pasivertęs žmogumi ir tai visus linksmino. Taip, tai buvo apgaulingos taikos metas.