girdžiu skęstančias tavo akis –
vandens burbuliukai lietuje
seniai jo nemačiau –
buvo vasara:
vorų tūkstantis
ir vynas ir pušys

po to sekė poezija
valtis po klaikiausiu tiltu
lyg upei grėstų išdžiūti –
mano ašarų duoklė

nežinau kas yra dolomitai
bet žinau kas yra uola
jei žinotum tai kuo aš tikra
niekada niekada
neišdrįstum užmigt
šlamant rudeniui

sako druska tai ne sniegas
bet mano virtuvėje miega šalna
ar geras ženklas aptikti kasnakt
vis mažiau akių savo kambario sienoje?

praėjusių metų pavasaris buvo neblogas