Ją pastačiau ant stalo krašto.
Neatsargiai. Kris ar nekris?
Už lango teškina ir drabsto
Purvan šlapius sniegus šiaurys.

Ir temsta ten, ir vėjas kniaukia.
Ak, čiulba katės manyje.
Šlepsena, pravyta, palauke
Blaiva mintis... šluba, beje.

Velniop. Ar ji manęs pagaili,
Be siausmo, išmonės mintis?
Savistabos išėstą peilį
Bent susigrūstų į makštis.

Tai lai ant pat kraštelio laimė.
Ant abejonės ašmenų.
Padvelks kas, virptelės savaime
Liepsna, ir pats žioruot imu.

Čia ne lošėjo karštos ausys,
Nei prasilošus tuštuma.
Užšals purvai, suskambs šarma.
Taurė suduš. Laukimas liausis.

Žinia, prieš tai dar gelbėt pulsiu.
Koks nervas trūks, ir stversiu ją.
Pavyks ar aiženom sukulsiu,
Ar pats ištįsiu asloje...

Juo įvairiau. Proga pakilti
Įrėmins eilę vakarų.
Dar lapkritis, dar gruodis, – pilti,
Drėbt... Sutemon žiūrėt turiu.

Užtat gi saujoj, ne indaujoj,
Taurė. O žodžiai, nuo liepsnos
Pasprukę, – tau be siekio naujo
Senam romanse nuplasnos.  

Ar svaigstam, ar jau buvom svaigę.
Vis tikinai – nepasiduok.
Kad ir vasary – betgi baigias
Ir mūs laikais niaurus ruduo.