Rutina arba keisčiausios pagirios.

Rudis sunkiai atmerkė užtinusias akis. Sukosėjęs suburbuliavo.
- Vandens, aspirino...
Demonas suriko:
- Vandens? Nereikia gerti vakare šampano ir vyno, kaip vandens nereik, tada ir ryte vandens.
Vaikinukas lėtai apsivertė ir užsidengė galvą Evelinos pagalve. Mergina nuspirtomis, paklodėmis susirietė į kamuoliuką ir ramiausiai snaudė kaip koks smulkus rudas kačiukas. Jos sugebėjimai girtuokliauti vis dar stebino Rudį. Ramiausiai miegoti, po tokių kiekių maišytų alkoholinių gėrimų ir taip jau savaitę.
Vaikis sušnibždėjo:
- Demone kaip tu paaiškintum jos girtuokliavimą?
Tylus krizenimas dar labiau kėlė galvos skausmus.
- Tiesa slypi kažkur anapus, kaip gi daugiau? Bet tau reiktų mesti šitą savižudišką išgertuvių maratoną, tu ilgai neištversi. Tavo kraujospūdis jau muša rekordus.
Vaikinukas šiaip ne taip atsistojo ir prakeikė Varną nusprendusį atiduoti jiems savo butą su begale butelių, pilnų kepenų mirties. Po kovos prie bokšto, visi svarbesni klano asmenys susirinko aptarti, tolimesnę angelų medžioklę. Po 5 valandų ir kokių 50 skirtingų butelių jie užmigo ant sofos. O ryte nei Varno, nei dar kokio mago nebeliko nė kvapo. Tik nauja nuomos sutartis, aprašyta terminu \"amžiams išnuomota\", sukėlė rimtą juoko priepuolį. Tik Varnas ir jo klanas dingo nepalikę nei menkiausio įrodymo apie savo buvimo vietą, kas neramino šviežiai iškeptą porą.
Vaikis kostelėjo:
- Varnas erzina savo dramatiškumu, galėjo nors raštelį palikt kaip mums su juo susisiekt. Ką jei serafimė atskris čia?
Demonas suniurzgė:
- Aš jos nelaikau visiška kvaiša. Mūsų serafimei tenka slapstytis ne tik nuo klano, bet ir nuo Evelinos šeimos draugų. Kitaip tariant, ji labai populiari mergina. Bet ar tu nors susimąstei iš kur traukti pinigus pirmai nuomai? Dar įdomiau kaip ketinat gyventi? Ar ieškosi Evelinos ledo dvasios?
Rudgalvis nurijo porą aspirino tablečių.
- Tiek daug klausimų ir tiek mažai aspirino. Pradėkime nuo pinigų. Varnas paliko kelis brangius laikrodžius, priduosim juos į lombardą. Dar turim įvairių šarvų ir ginklų, taigi gyvensime iš antikvariatų ir lombardų pajamų. Gyvensim, kaip karaliai. Ledo dvasia? Nežinau ar ji vis dar šiame pasaulyje. Neklausk kaip ją rasti.
Vaikis išvirė kavos ir grįžo į miegamąjį. Jis švelniai perbraukė merginos lūpas.
- Kava! Laikas keltis!
Evelina sunkiai išsirangė iš savo šilto ir saugaus kamuoliuko, siurbtelėjusi kavos purkštelėjo nudegusi lupą.
- Viso pasaulio magija tau nepadės išvirti padorios kavos. Man klaikiai bloga. Kiek dienų praėjo nuo mano prisikėlimo? Nuo mano grįžimo iš tamsos slėnio? Gal laikas ką nors švęsti?
Vaikis šyptelėjo.
- Apie penkias gal reiktų luktelėti labiau sakralinio skaičiaus? Gal geriau pabandykime tau rasti dvasią? Manau kas nors iš šeimos draugų tikrai padėtų.
Evelina papurtė galvą:
- Ne jie tikrai neduos galingų stichijų tokiai nevykėlei. Matai, mano žudikiškas sektantų naikinimas ir mažametės pirštų laužymas turėjo pasekmių. Dalis senamadiškų Šviesos pasekėjų siūlo mane nubausti. Dar tas mano ekstravagantiškas prisikėlimas iš numirusių. Atrodo dalis jų apskelbė mane sielos vadove, bet deja kita dalis eretike ir sadiste. Teks gyventi be jokių gudrybių, kol audra bent truputėlį kiek aprims.
Evelinos žodžius nutraukė strėlė su rašteliu ant antgalio perskrodusį stiklą. Rudis pakelė strėlę ir nuvyniojo raštelį. Negrabiomis raidėmis buvo išraityta.
Išeik ir mirk, Išeik ir mirk... Pasiduok ir mirk.
Rudis išskleidė apsauginį kupolą.
- Kas čia per nesąmonės? Tik pigiuose vesternuose plytas per langus mėto su pakvietimais į dvikovą.
Evelina nusikvatojo:
- Čia ne plyta. Tai – strėlė. Matyt šaudo nuo gretimo stogo. Gana vaikiška. Nors neturint dvasios turbūt tektų pasiduoti.
Dar vieną strėlė įlėkė per langą ir susmigo į grindis. Pasigirdo neaiškus cypiantis balsas:
- Išeikite, mes šviesos kariai....
Evelina suriko:
- Būrelis už tyrą meilę, ne kariai jūs. Kokio velnio nori iš mūsų?
Balsas vėl sucypė:
- Tavo nuodėmių atpirkimo, išdavikiška ragana. Tu ne tik paniekinai gėrį, bet ir prisikėlei paneigdama šviesos valią.
Rudis suriko:
- Dinkit velniop, aš nukoviau angelą, manau nugalėsiu ir kažkokį vaikišką lankininką. Susirink žaislus ir bėk pas mamą.
Strėlių lietus pasipylė ant porelės galvų. Apsauginis kupolas visai pavertė, lengvu lietumi stovint po galingu senu kaštonu. Evelina gurkštelėjo kavos:
- Žinai, tai man primena kažkokią pasaką apie slibiną ir narsius princus.
Rudis sugraibė šokoladą ir šyptelėjo.
- Gal pasiūlyt šokolado ir baigs?
Jaunasis lankininkas neapsikentęs suriko:
- Baikit, po velnių aš bandau jus nužudyti! Tai ir elkitės atitinkamai, nusidėjėliai.
Rudgalvis riktelėjo:
- Šauly, gal pasakyk, nors savo vardą. Nemandagu gi taip ar ne?
Šaulys sutriko, bet vis šaukė:
- Aš Raineris Falkinsonas, dar tapsiu jūsų giltine! Mes dar susitiksime.
Jaunuolis lengvai nušoko ant kito stogo ir dingo begaliniuose dangoraižių labirintuose. Evelina susimąsčiusi suko plaukų sruogą.
- Tai kur mes baigėme?
Rudis prisitraukė savo išdavikę raganą ir pakštelėjo į lūpas.
- Norėjau siūlyt eiti ieškoti dvasios, bet gal geriau pasidžiaukime gyvenimu po tokio siaubingo pasikėsinimo į mūsų gyvybes.
Poros juokas sudrebino miegamojo sienas. Varno šilkinei patalynei nebuvo lemta sulaukti garbaus amžiaus.