Aš esu sielininkas: turiu upę su sieliais,
skaistykloje tuziną paklydusių sielų,
akylai paslėptų už spygliuotų vielų.
Švarų ežerą su lydekom ir gulbėm,
kranto gabalą su boteliais ir meldais,
atsilupusį šventąjį striptizo stulpą...
Per Valentiną skanauju avižinį kisielių,
pagamintą pagal protėvių receptą.
Esu pamiršto aisčių tikėjimo adeptas –
žmogus dvasingas, raštingas ir patriotas,
krivio Lizdeikos medumi šventuoju pateptas.
Paklausiau nuobodžiaujantį vėją –
šventiką, dizainerį ir siuvėją –
Kokias šventes dabar švęsti?
Kokias dūmas dūmoti?
Kokiais dūmais, kadugio ar ąžuolo, sielas rūkyti?
Kokias mintis vakarais mintyti?
Bet vėjas – neklaužada ir niekadėjas –
į keturis kampus jas išbarsto, iš galvos išveja.
Rytą pakilęs iš stiklinio karsto
laisvas lakstau po smaragdinę veją,
prie upės renku nusilpusias sielas,
pučiu į akis ozoną ir miglą.
Atgaivinęs plukdau į dangaus VIP zoną
stebėti Dievo veido –
tam turiu patentą, dangaus administracija leido...  
Mano darbas švarus, bet šlapias,
jame niekaip negaliu susitepti:
aš esu sielininkas – turiu upę su sieliais
bei tinkamą plaukti karsto lentą...