Mūšio baigtis.


Varnas atsispyrė nuo jau sutrūkinėjusio šaligatvio ir šoko ant merginos, kuri visai nestebėjo aplinkos ir melsvos liepsnos kamuoliais vis labiau tirpdė Evelinos kupolą. Varnas, nustūmė serafimę ir dabar jie raitėsi ant žemės, bandydami išsitraukti ginklus ir neleisti to padaryti priešininkui. Evelina niūriai stebėjo garuojantį skydą, kuris tvirtai saugojo nuo aiškaus pralaimėjimo. Ji tegalėjo blokuoti, bet koks puolimas butų ją pakišęs tiesiai giltinei po dalgiu. Tie nenutrūkstantys melsvi liepsnos kamuoliai baigtų jos egzistenciją per porą minučių. Jos senelis, laikomas galingu šamanu, mirė nuo vieno vienintelio. Dvasia Evelinos viduje suklykė:
- Pulk, mums užteks jėgų ją pribaigt, kol ji negali tęsti puolimo. Varnas davė puikią galimybę nugalėti. Telieka ja pasinaudot.
Evelina sustiprino skydą.
- Ne, mes, tik trukdytume Varnui baigti darbą. Jis jau nužudė vieną iš jų. Tai įrodo, kad jis pakankamai stiprus, o mes ne. Tylėk, nenoriu šnekėtis. Noriu, tik tylos ir ledinio šalčio.
Driadė sukaukė ir žalsva šmėkla atsiskyrė nuo Evelinos kūno. Šmėkla nuskrido, tolyn nuo bokšto, palikdama Eveliną sutrikusią ir be jokios apsaugos vidury mūšio lauko. Evelina ramiausiai nuėjo prie fontano ir įmerkė kojas į ledinį vandenį. Raudonsparnis angelas nusikvatojo.
- Dvasia paliko šamaną? Tą pamatysi ne kas dieną, nors ir būdamas mano amžiaus.
Vaikis smogė švytinčiu kalaviju iš viršaus ir išskleidęs sparnus suriko:
- Man jau nusibodo klausytis tavo šnekų. Atakuok baily...
Kirvis ir kardas susitiko šį syki, nušviesdami viską aplinkui maišyta melsva - rusva šviesa. Rudis pakilo į bokšto aukštį:
- Na angeliuke, gal nori paskraidyt? Ar tavo gynyba parengta, tik stovėjimui ant kietos žemės ir nesąmonių pliurpimui?
Angelas sumaurojo ir sviedė savo kirvį. Rudis dar spėjo nerti žemyn, bet kirvio ašmenys brūkštelėjo per ausį. Ausies gabalas lėtai krito ant grindinio, bet skausmo jis nejautė. Kirvio savininkas jau skubėjo link jo su mažesniu kirvuku rankoje, bet viskas atrodė sulėtinta. Toliau skrendantis kirvis vis artėjo prie bokšto... Rudgalvis buvo iš tų žmonių, kurie kokio nors dalyko priežastis aiškinasi vėliau. Nekreipdamas dėmesio į keistą laiko pojūtį, puolė ir grakščiu piruetu nukirto serafimo plaštaką su visu kirvuku. Laikas atgavo normalią tėkmę. Kirvio meistras vartėsi ore su kruvinu strampu, klaikiai rėkdamas savo nemaloniu bosu. Varnas ir mergina tvatijo vienas kitą plikais kumščiais. Nes abu meistriškai užblokuodavo vienas kito galias. Varnas lengvu mostu išbūrė grandinę ir pradėjo smaugti serafimę. Ši grandinė kainavusi jam kalną pinigų, puikiai blokavo bet kokius magiškus smūgius ar blokus. Varnas šyptelėjo prisiminęs, kad būtent draugė pasiūlė ją pirkti... Rudis smigo žemyn ir galingu kirčiu perskrodė raudonsparnį angelą. Demonas suniurzgė:
- Kaip tu čia sugebėjai laiko tėkmę pakeisti?
Rudis papurtė galvą.
- Aš maniau čia koks adrenalino poveikis. Nesvarbu, skrendamam pas Eveliną ar pas Varną?
Demonas suriko:
- Aišku, pas Varną, gi tą merginą reikia pribaigti.
Vaikis susiraukė:
- Ar baigsi tu rėkauti vieną sykį? Eveliną reiktų pasaugoti, jei ji neteko savosios dvasios. Varnui visai neblogai sekasi, pasmaugs ją per keletą minučių...
Jis lengvai sujudino sparnus ir nusileido prie fontano, kur Evelina mirkė kojas ir žiūrėjo į savo atspindį vandenyje. Rudis sumurmėjo:
- Evelina, ji tikrai vėl ateis pas tave, ji juk neiškeliavo į pomirtinį pasaulį ar panašiai? Aš nežinau, kas tiksliai įvyko, bet aš nužudžiau vieną angelą. Varnas greit bus užmušęs du. Manau mūsų darbas baigtas, bent kol neatsiras naujų angelų ar nors informacijos trupinių apie juos. Gal galėtume grįžti namo, na tiksliau į Varno butą? Tikrai neverta persišaldyti mirkant kojas kokiam beskoniame fontane.
Demonas nusikvatojo:
- Šeimininke, jūs tikras poetas. Gal dar ir nepripažintas filosofas?
Rudis panarino galvą,  jo žodžiai tikrai skambėjo suveltai. Evelina pakėlė akis:
- Kokie dar namai? Aš tikrai negyvensiu pas Varną. Jau vien jo klanas tikrai nesutiks su tokia nesąmone. Aš tikrai pasiunčiau keletą Varno draugų į tavo minėtą pomirtinį pasaulį. Varno elgesys ir taip labai tolerantiškas. Bet manau, jis tiesiog vadovaujasi mano priešo priešas man draugas planu. Aš neturiu namų, neturiu dvasios, kuri suteiktų man galios. Aš nebeturiu ateities...
Rudis, trenkė Evelinai ir ji nespėjusi net surikti nugriuvo į fontaną. Rudis tyliai tarė:
- Apgailėtina, prieš keletą valandų žadėjai nužudyti visus angelus, sukurti čia istorinį pralaimėjimą ir nugriauti bokštą, o dabar tiesiog apverki savo gyvenimą.
Rudis nusisuko ir nužingsniavo takeliu link mūšio vietos. Evelina sunkiai kapstėsi fontano vandenyje. Varnas kraujavo atsirėmęs į stulpą. Vos vos išlemeno:
- This bitch stab me with a screwdriver. This thing just lay on the ground and she stab me. She run away so be careful.
Rudis sumirksėjo. Iš kur po velnių turistiniame taške metėsi atsuktuvas? Tokia žaizda pavojinga, žmogus turėtų greitai mirti, bet Varnas vis dėl to ne koks statybininkas nukritęs ant savo atsuktuvo. Jis išgyvens, reikia surasti paskutinę serafimę. Evelinos klyksmas perskrodė netikėtai įsivyravusią naktinę tylą. Rudis išskleidė sparnus ir per keletą sekundžių grįžo prie fontano. Jam iš paskos atbėgo Varnas. Evelina gulėjo fontane, iš gerklės pliaupiantis kraujas dažė vandenį raudonu atspalviu. Paskutinė sparnuotė valė, atsuktuvą maža šilkine nosine. Mergina atsispyrė ir nuskrido pilnaties link. Ji dar suriko:
- Aš lauksiu tavęs demone. Tu dar krisi žemyn.
Varnas ištraukė Evelinos kūną iš fontano. Jis, dar bandė gydymo užkeikimą, bet pajuto, kad tiesiog nebeturi jėgų ir žaizda vis bjauriau maudžia. Rudis taip ir liko stovėti, jis tegalėjo žiūrėti į beprasmius Varno bandymus. Varnas suriko jau seniai nebevartojama kalba. Varno klano nariai vienas po kito teleportavosi prie bokšto ir kiekvienas bandė savo gydymo būdus, bet ne vienas nesugebėjo išgydyti jau nebegyvo kūno. Vaikis sušnibždėjo:
- Tai tiek teverta magija? Tiesiog įrankis žudyti, bet ne gydyti. Demone, juk tu irgi negali prikelti mirusių? Tai kokia man iš tavęs, dabar nauda. Jau antra mergina miršta dėl mano kaltės, o aš tegaliu tik žiūrėti.
Demonas tylėjo, kaip ir visi kiti magai aplinkui. Nereikėjo suprast ką Rudis sako, kad pajustum, tą kraupų bejėgiškumą jo balse. Vaikis suskleidė sparnus ir sulaužė kardą.
- Beverčiai daiktai, kurie irgi jau nieko nekeičia. Bet dar liko vienintelis dalykas, kurį norėčiau padaryti.
Jis pakelė Evelinos kūną ir padėjo ant suoliuko. Tada pasilenkė ir pabučiavo merginą į jau šaltas lūpas. Tą akimirką jis pajuto keistą atsiribojimą ir nesvarumą. Jis regėjo demoną, trumpam palinkstantį prie mirusios serafimės, kūno ir demonų vyriausiąjį klykiantį ant jo už giminės žeminimą. Jis matė kritimą ir daugelį mūšių, kurie visada baigdavosi mirusiais didvyriais ir tuščiais pažadais jų nepamiršti. Vaikinas atitraukė lūpas, viskas jau beprasmiška. Evelinos kūnas sudrebėjo ir persilenkė lanku. Žaizda užsitraukė ir ji sunkiai įtraukė oro išspjaudama kraujo likučius burnoje. Ji apsikabino Rudį. Visi magai šokiruoti stebėjo ši stebuklą. Runa ant vaikino rankos sušvito ir dingo. Demonas sušnibždėjo:
- Meilės runa.  Atrodo tu buvai teisus.