Jei buvo žodžių netikrų – atleisk,
Ištrink iš atminties, lietum nuplauki,
Palik mane vis degantį su tais,
Kurių tikėjaisi ir kantriai laukei.

Tegul visi pavasario balsai
Sidabro aidu garsiai atsiliepia,
Kada laiminga manimi buvai,
Kai metų laiptais drąsiai ėjom dviese.

Jei įkandin padvelkdavo šiaurys,
Tai tik likimas bandė iš pavydo,
Kad šunkelių šakojos per akis,
Bet nepasukom, šonan nenuklydom.

Palik prie žodžių tų, kuriais dainuoja
Apie laukus, baltas ramunių pievas,
Kuriais gyvenimą kaip maldą atkartoja
Juo visad tikintis žmogus kiekvienas.

Tegul vienatvės spalvos sunkios blėsta,
Vien tik viltis laukimo žingsniais kalba.
Kas kažkada į kelią buvo palydėtas,
Dabar į atviras duris vėl beldžia.

Ištrink iš atminties, jeigu dar žodžių liko,
Kurie pelynu, rudeniu alsuoja,
Juk daug daugiau rugiagėlėm pražydo –
Jas mūsų vasaros dabar bučiuoja.