plakato laikinumo
į akis
truputį tirpstančių anglies tablečių
į mintis
pastelinių dažų šlakelis rankose.
nagi, matai? jau turime tave.
ir ko tokia sarkastiška, mieloji.
dabar žiūrėk dangun -
į delnus krenta gabalais
pažvelk, pažvelk, kaip lyja
katinais ir šunimis.
ir po lašelį lieka
pirštų sulenkimuose
kada norėsi imk ir širdžiai gera bus.
tartum pasenusi šiaudinė skrybėlė
tokia trapi, tokia pajuodusi
naktis į tavo nelakuotas pėdas
smelkiasi
o tu saulėlydį bebėgantį pačiupki
už beržo
dalmantininės kasos
kabinkis.
teatrakintos lieka tavo
gūžtos durys,
telaukia vienumoj
apseilinta pagalvė.