Šalia altoriaus kūdikio žvilgsniu
Viensparnis angelas į viršų žvelgia.
Tyloj žiūriu ir lyg girdžiu
Begarsę sakmę tarsi maldą.

Kaip skristi vienu sparneliu,
Kaip man kitus globoti,
Kai lemta šalti ant grindų
Ir akmeny miegoti?

Tiktai nakty, kada pro langą
Mėnuo nutiesia taką,
Nubudęs juo skrendu skrendu,
Kur baltas kelias veda.

Ką paliečiu šalta ranka,
Tas ilgesiu pražysta,
Supranta, kas yra gėla,
Joj skriaudą atpažįsta.

Kur krinta ašara sūri,
Lelija skleidžia žiedą,
Ji, kaip ir aš, graži graži,
Snaige pavirsta žiemą.

Kai mėnesiena lieja žemę,
Tyla sidabru virpa,
Tada sparnai abu plevena,
Tada ir aš laimingas.

O dieną vėl akmenyje
Žmonių godas godoju,
Bet nebijok, paliesk mane,
Save tau dovanoju.