Iš ciklo            \"Neišgalvotos istorijos\"
                    
Žmogus stotelėje iškart patraukė mano dėmesį. Negalėjo nepatraukti. Jis visą laiką judėjo, dairėsi į šalis, paeidavo kelis žingsnius į kurią nors pusę, paskui staiga apsigręždavo ir nuskubėdavo tris žingsnius į priešingą, vieną kartą vos neišlėkė į gatvę, ketindamas neleistinoje vietoje ją pereiti, bet netikėtai persigalvojo, kartą vos neįlipo į sustojusį mikriuką, kažko paklausė vairuotojo ir atsakymas, matyt, jo netenkino, todėl užtrenkė autobusiuko duris, galiausiai dar pusę minutės pasiblaškęs artipilnėje stotelėje ryžtingai pasuko link šalimai esančios autobusų stoties. Aš, žinoma, nusekiau iš paskos. Mane pagavo smalsumas.
Žmogus, greičiausiai tai buvo studentas, sprendžiant iš amžiaus ir ant nugaros patupdytos kuprinės, iškart nuėjo prie autobuso, vežančio keleivius į Vilnių. Prie jo būriavosi gal dešimt keleivių, kuriuos lėtai po vieną į vidų įsiurbinėjo tam reikalui specialiai autobusų parko sukurptos procedūros: pažymėjimo pateikimas lengvatiniam bilietui pirkti, pinigai, grąža ir galiausiai pats bilietas, ir vėl – pažymėjimas, pinigai, grąža ir bilietas, pažymėjimas, pinigai, grąža ir bilietas. Mano žmogus aiškiai nekantravo, trypčiojo vietoje, žvalgėsi į šalis, stengėsi kažką pamatyti per priekinių keleivių galvas, pažiūrėjo į laikrodį. Aš dėjausi abejingas ir stengiausi nežiūrėti į tiriamąjį.
Kaišiadoryse stojate, pasiteiravo tiriamasis, kai pagaliau atsidūrė prie ūsuoto vairininko.
O kaip gi, kas čia per klausimas, sugriaudėjo kapitonas, balsas, regis, sklido iš milžiniško pilvo.
Man studentišką, skubiai išpylė studentas (vadinasi, neapsirikau).
O pažymėjimas, ūsai ir pilvas anaiptol niekur neskubėjo.
Ach taip, studentas pasimuistė, kad nusimestų nuo pečių kuprinę, ta lengvai atsitrenkė man į veidą, nes stovėjau per arti, jis tą pastebėjo, tad probėgšom metė į mane žvilgsnį ir atsiprašė, aš sulemenau – nieko, nieko, tada iškrapštė iš kišenėlės pažymėjimą ir skubiai kyštelėjo vairuotojui. Tas lėtai paėmė dokumentą į rankas ir ilgai tyrinėjo, studentą tai aiškiai nervino, jis bandė paskubinti veiksmą: kiek?
Pauzė. Pagaliau plaukuota ranka su pažymėjimu atliko judesį į keleivį ir dar po trijų sekundžių pasigirdo ilgai lauktas pranešimas: du litai devyniasdešimt.
Bingo! Vargšas mokymosi auka (aš mėginau spėti situaciją) galų gale sulaukė atsiskaitymo momento ir, net nesiteikęs paimti 10 centų grąžą, nors pilvas pavymui ir šūktelėjo: grąžą, vaikine, nuskuodė į autobuso galą.
Aš, aišku, nusipirkau pilną bilietą ir atsisėdau autobuso priekyje. Nenorėjau užsifiksuoti nelaimingojo atmintyje. Netrukus mes pajudėjome ir aš bandžiau įspėti, kas dedasi mano tiriamojo objekto galvoje. Pirmiausia ir logiškiausia man pasirodė mintis, kad vaikinas perkaitino smegenis besiruošdamas egzaminui. Įdomu, ką jis studijuoja. Sprendžiant iš jo sudėjimo kažin ar jis buvo sportininkas. Tie visgi yra kur kas atletiškesni ir labiau pasitinkys savimi, nebėgioja po stoteles pirmyn atgal ir nepuldinėja į gatvę po automobilių ratais. Jų judesiai yra užtikrinti, gerai apgalvoti ir apgaulingi būna nebent aikštelėje, kai reikia suklaidinti priešininką. Šiam gi nebuvo ko klaidinti, jis pats atrodė gerokai suklaidintas.
Taigi, atmetame sportininkų ruošimo kalvę. Gal medicina? Vargu. Būsimasis daktaras nežino ką daro, kur eina, nežino   ko griebtis? Tikra kančia pacientams toks specialistas. Gal girininkas, ar žemdirbys? Iškart atmečiau šią mintį, nes tiriamasis atrodė inteligentiškų bruožų.
Ir tuomet atėjo nušvitimas – būtent, ir tik tai gali būti teisinga versija, mano objektas iš VDU. Tik ten surinkti visi tie abejojantys, mąstantys, kuriantys ir ieškantys prasmės bokštai, nervų kamuoliai, žaibo trenkti genijai, laisvieji menininkai, dykaduoniai iš pašaukimo.
Priėjęs tokios išvados iškart nusiraminau, žinoma, likau patenkintas savo įžvalgumu ir laukiau iš šios kelionės įdomių įspūdžių. Aišku, neramino daug klausimų, į kuriuos neturėjau atsakymo, pavyzdžiui: ko blaškėsi objektas autobusų stotelėje, kas neramino jaunąjį dykaduonį – neišlaikytas egzaminas, ar skaudūs meilės nusivylimai, bet žinojau, kad atsakymo į šiuos klausimus pats nerasiu, turės padėti tiriamasis.
Kaišiadoris pasiekėme gan greitai per keturiasdešimt minučių, vos spėjau pastebėti kaip studentas iššoko pro galines duris, maniau, kad  keleiviai bus išleidžiami per priekines. Išlipęs vis tik spėjau pamatyti nervingą jo siluetą sukantį už kampo. Pasileidau iš paskos. Jis ėjo neatsigręždamas kokių penkiasdešimt metrų atstumu nuo manęs.  Bet dėl viso pikto perėjau į kitą gatvės pusę ir sekiau tiriamąjį slėpdamasis liepų pavėsyje.
Pastarasis priėjo geltonai dažytą medinį namą. Drąsiai įėjo pro vartelius ir numynė į kiemo gilumą. Supratau, kad tai ko gero jo namai ir man prisieis laukti gal būt ilgai, bet po kelių minučių jis grįžo ir stengėsi kažką įžvelgti per priekinius namo langus. Net pabarbeno į juos krumpliais. Tada kažin ar tai jo namai, juk turėtų raktą, nors kita vertus,  visaip gali būti: raktą juk galėjo ir pamesti. Nutariau nedaryti skubotų išvadų ir palaukti.
Kaip bebūtų subjektas ar objektas, nežinau kaip pavadinti, kėlė man vis didesnį susidomėjimą. Tikėjausi, kad greitai viskas paaiškės. Jeigu reikės net prieisiu ir tiesiai paklausiu, ką visa tai reiškia, visas tas lakstymas, važiavimas, ar čia jo namai, Kaišiadorys jo gimtinė? Nors supratau, kaip kvailai atrodytų toks tardymas, jis tiesiog man atrėžtų: „o koks tavo supistas reikalas?“
Nuo geltono namo jis pasuko atgal į miestelio centrą. Aš irgi. Kitoje gatvės pusėje. Vienu metu didesniame žmonių sambūryje lyg ir pamečiau jį iš akių, puoliau žvalgytis, tačiau objektas buvo dingęs, laimei susiprotėjau pereiti gatvę ir žvilgtelt į dviejų XX Maximą, ir skubiu žingsniu perėjęs kelis skyrius kone nosimi atsimušiau į pažįstamą kuprinę. Kuprinė stovėjo prieš kažkokią merginą ir kažką karštai aiškino. Aš turėjau prasilenkti, kad nesukelčiau įtarimo ko staiga sustojau, tad nusukęs žvilgsnį į lentyną greitai aplenkiau porelę, taip nieko doro ir neišgirdęs, įsiminė tik viena frazė, kurią pasakė tiriamasis: „...bet tai buvo ne mano iniciatyva...“, mergina metė žvilgsnį į mane ir palaukė, kol nueisiu, tik tada tęsė pokalbį. Deja, jo aš jau negirdėjau, išėjau į gatvę, vėl perėjau į kitą pusę ir laukiau.
Po keliolikos minučių jie išėjo kartu, kiek pastovėjo vienas priešais kitą, paskui apsisuko ir nuėjo į skirtingas puses. Dariau sau išvadą, kad objekto dvasinė būsena gali būti susijusi su širdies reikalais. Vis tik ne egzaminai. Nors ką gali žinoti, juk kas ši mergina, aš nežinau. Į galvą lindo visokios spėlionės, bet apčiuopti kurią nors ir sukonkretinti nesugebėjau. Tik sekiau paskui kuprinę. Kitoje gatvės pusėje.
Gatvė nepastebimai paliko miestą už nugaros ir toliau jau persivadino į rajoninės reikšmės autostradą. Pro mus į abi puses zvimbė automobiliai, keldami nuo asfalto sunkiąsias daleles ir smogdami jas tiesiai į mūsų neapnuodytus kvėpavimo takus.
Ant viaduko jis sustojo, atsigręžė į Kaišiadorių pusę, paskui lėtai padėjo ant žemės kuprinę ir ....
Aš žinojau ką jis darys. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė krėsti drebulys. Aš šūktelėjau: „ei“, bet tuo metu kaip tik pravažiavo mašina ir nusinešė su savimi mano „ei“, galėjau pakartoti tą „ei“, bet pasirodė, kad nemandagu taip kreiptis į nepažįstamąjį, karštligiškai ieškojau tinkamesnio kreipinio, o jis tuo metu nušoko. To niekas nematė, tuo metu kaip tyčia niekas nevažiavo, net ir aš pats nemačiau kaip jis nušoko, tik mačiau, kad dingo už turėklų. Pirmiausia toptelėjo, kad jam turbūt labai skaudėjo. Bet tą mintį iškart atmečiau, juk iš taip aukštai nukritęs jis mirė akimirksniu. Sunkiausios jam galėjo būti nebent tos dvi laisvo kritimo sekundės.
Vienu metu pasijutau kaltas, lyg aš būčiau jį nustūmęs, bet aš buvau kitoje pusėje ir nuo autobusų stoties, tada kai atsigręžė atsiprašyti dėl mane kliudžiusios  kuprinės, jis nė karto manęs nepastebėjo. Nusiraminau. Perėjau į kitą kelio pusę. Prie kuprinės sustojau ir pažvelgiau žemyn. Apačioje buvo mažai važinėjamas asfaltuotas, matyt, visai vietinės reikšmės keliukas. Per jo vidurį ištiesęs rankas į šalis ir praskėtęs kojas, galvą pasukęs į dešinę gulėjo tiriamasis. Kuprinė buvo šalia, aš žinojau kur įdėtas jo studento pažymėjimas, bet pajutau, kad jau neturiu jokio noro jį identifikuoti, supratau, kad susidomėjimas juo manyje blėsta, jis domino mane tik tol, kol buvo gyvas, tad paėmiau kuprinę, palaikiau kelias akimirkas rankose, o paskui nusviedžiau žemyn prie negyvėlio, kad koks atsitiktinis praeivis ant viaduko nesugalvotų jos pasisavinti, tada lėtai grįžau į miestą.
Stotyje patyriau, kad mano autobusas išvažiavo prieš kelias minutes, o kitas bus tik po poros valandų. Tad laiko turėjau užtektinai. Dar kartą praėjau pro geltoną namą, kieme pamačiau kokių penkiasdešimties metų vyrą, vilkintį darbinį kombinezoną ir rankoje laikantį įrankių dėžę. Jis stovėjo ir, greičiausiai, su kažkuo kalbėjo. Tas kažkas buvo už namo kampo. Aš pastovėjau, dvejodamas ar man neprieiti arčiau ir nepapasakoti kas atsitiko, tuo pačiu išsiklausinėti viską apie studentą, bet supratau, kad man bus sunku paaiškinti savo vaidmenį visame tame, o be to, ką aš pakeisiu arba ką tokio įdomaus sužinosiu, juk objekto jau nėra, tyrimas baigtas, rezultatas aiškus, o priežastys.... O ką priežastys, jaučiau, kad jau nenoriu jų sužinoti.
Miesto parke, į kurį atėjau norėdamas pasėdėti, sutikau tą merginą. Ji ėjo viena, pastebėjau pernelyg vėlai, kad galėčiau pabėgti, ji mane irgi pamatė, mačiau, kad pažino, dabar pastebėjau, kad yra graži, ir sulėtinęs žingsnį ėjau link jos. Ji irgi ėjo lėtai, nenuleisdama nuo manęs akių. Tada aš sustojau.
Tavo draugas, pasakiau.
Žinau, jis gėjus, paskubėjo atsakyti piktai.
Apstulbęs tylėjau.
Ką norėjot pasakyti? kiek sušvelnino balsą mergina.
Galvojau kaip jai pasakyti, kad būtų trumpa ir aišku: tavo draugas nusižudė, bet tada ji paklaus – kaip? nušoko nuo viaduko. Tai neatrodė trumpa. Galima pradėti kitaip: tavo draugas nušoko nuo viaduko, tada ji paklaus – kaip jis jaučiasi? jis mirė.
Vis tiek du ėjimai. Jaučiausi per daug pavargęs, kad taip ilgai kalbėčiau, todėl tik mostelėjau ranka ir nuėjau tolyn.