Ar aš tikrai buvau, kai baltos ievos linko
Prie Nemuno, prie jo žydros bangos,
Kur nardė kregždės virš galvos aplinkui
Pavasariu užlietuose krantuos?

Argi tai aš ėjau mišku, kada žali berželiai
Virpėjo jauduliu jaunystės neramios?
Širdis patrakus daužėsi, nors buvo šitaip gera
Skubėt prie jos, tada vienintelės tokios.

Gal tai tik knygoj buvo parašyta,
Kad žvaigždės krito visą šviesią naktį,
Kai buvo vaikščiota, ilgai braidyta
Po ąžuolais, mieguistom Kauno gatvėm?

O daug vėliau gal kino filme vien regėjau
Save prie upių svetimų, kur akmenis ridena,
Užburtas į magnolijas, kamelijas žiūrėjau,
Išvydęs kitą nepažinto grožio žemę.

Dabar namuos – vėl pilkos alksnio šakos,
Seni albumai, nuotraukos... Gal jos ne mano?
Tik šypsena ir akys tarsi be žodžių sako –
Na, būk drąsus, neišsigink, tikrai tai tavo.

Prabėga dienos, metai vandenim nuplaukia,
O tu lieki vis stovintis ant kranto.
Ir nežinai – daugiau ilgies ar kantriai lauki
Tau skirto laiko, dar neišgyvento.