Tu kaip vaikelis vis šypsaisi, šildai.
Prisiglaudi taip meiliai, į akis žiūri.
Nuo to žiūrėjimo apspangsta akys,
Bet užsimerkus gera jausti, kai lieti.  
O kartais taip saldžiai užmiegi –
Pro miegus ašarom lietaus verki.
Ir spardai debesis, lyg karšta būtų,
Paskiau nubudusi ražaisi spinduly.
Kol pažvelgi pro pūko antklodę –
Nuščiūva vėl laukai tavy...
Ir kaip gi be tavęs mes būtume,
Ne tu, o mes – vaikai tavi.