Kova mūšyje visai ne tokia kaip vienas prieš vieną. Kova vienas prieš vieną panaši į beisbolą turi sėkmingai atmušti vieną kartą ir galbūt to pakaks. Kova mūšyje labiau panaši į slydimą sraunia upe plaustu atmušinėjant iš visų pusių lekiančias granatas. Mano kareivių srovė mane nešė šį kartą, nepridengtas jokiu kupolu slydau su ja. Vos užteko vietos judėti pasitaikius progai smeigti ir kirsti į šoną viliantis, kad taviškiai gerai tave dengia. Priešas norėjo mus sugrūsti į vieną vietą ir ten smeigti atgal iečių jūra į mirtį. Taranciell tai matė ir skleidė liepsnos-vainininkus plačia vėduokle, jie degino priešo gynybinį ežį, nors tai nelabai padėjo. Jie nejautė skausmo ir nesitraukė ne žingsnio. Čia mums pagelbėjo vilkai. Jie šokdavo ant jų, griaudavo ant žemės, perkąsdavo gerkles ir ginklus, nudraskydavo šarvus ir mėsą. Lankininkai pasilikę rezerve siusdavo taiklius mirtinus spiečius kurie ardydavo priešo linijas. Strėlės buvo išmirkytos paralyžiuojančiose nuoduose. Jie krisdavo ir vilkai juos pribaigdavo, jeigu jiems pasisekdavo išgyventi pirmą šūvį. Pusmilžiniai praleisti į priekį verždavosi, kaip taranai mosuodami sunkiais kirviais praretindavo karių gretose tarpus, kuriuos išnaudodavo gnomai smeigdami į kojas to nelaukiantiems priešo kariams. Tamsieji elfai buvo savo elemente atrodė jų pilna visur. Jie kažkaip atsidurdavo pačioje priešo tirštumoje, palikdavo ten granatą ir grįždavo, net neįdrėksti. Jų ašmenys skynėsi sau kelią nepalikdami nieko gyvo. Priešas atsitraukė, žmonės iššoko į priekį ir laistė atsitraukiančius liepsnosvaidžiais. Mušis atrodė beveik laimėtas. Mes dar nepažinojome visų priešo padarų. Jie puolė mus iš oro. Kažkas kas priminė stambius šikšnosparnius su ragais. Tai mus nustebino sunkai mosavome ginklais į viršų. Magai pliekė kamuoliniais žaibais į visas puses. Tų suskių įkąsti kariai iškart nualpdavo. Aš sukausi ratu ir kirtau jiems į plačius plėvėtus sparnus. Vienas įkandimas buvo per daug rizikingas. Priešas persigrupavo ir paleido į priekį uolinį golemą. Trisdešimties metru monolitas trypė mūsų armiją. Liepsnosvaidžiai buvo beverčiai. Vienas magas laiku paleido užšaldymo burtą ir milžinas pavirto ledo luitu. Mes veržėmės į priekį ir negalėjome jiems leisti prikelti daugiau golemų. Kariai iširo iš bendros gretos ir pasklido žiedu supti gyvatiškus išsigimėlius, kurie ir buvo kalti dėl visko. Kapojome kerštingai ir pilni įsiūčio Nejautėme žaizdų ir nuovargio tiesiog prispausdavo juos bendromis jėgomis prie žemės ir prismeigdavo ten ilgosiomis ietimis. Žmonės puikiai naudojo smulkią magiją telekinezės ženklus ir veidrodinius užkeikimus apsukančius priešų atakas atgal. Elfai taikliai šaudė iš automatų ir pistoletų. Bendra jėga mes juos stūmėme vis gilyn į komplekso vidurį prie ilgaamžių akmenų vis arčiau kristalo. Jie nepasidavė stūmė mus atgal jau persmeigti kardų ir suvarpyti kulkų. Kvietė stambius driežus ir samanų golemus. Svaidėsi žaibais ir rūgštimi. Bet niekas nepadėjo, mes ilgai kalėme ir tobulinome šarvus. Jie buvo atsparūs viskam, nors žinoma nemirtingu nedarė. Priešo balista paslėpta už kalvelės sukėlė didžiausią sumaištį: milžiniškos balistinės strėlės perskrodė kiaurai magus ir lankininkus. Taranciell laiku pastebėjo klastą ir perpjovė snaiperiui gerklę. Tada ji atsuko balistą prieš jos savininkus. Strėlės skrodė kareivius ir vertė juos ieškoti priedangos už šventųjų akmenų. Ten jų jau laukė tamsieji elfai pabaigdami viską vienu dūriu. Magai laikėsi ilgiausiai jų iškviesta gigantiška trigalvė gyvatė išvaikė mūsų karius, kulkos ir strėlės nuo jos atšokdavo. Valas ir Colber kapojo gyvatės uodegą, kol kiti pusmilžiniai atkreipė jos galvų dėmesį mėtydami į ją harpūnus. Bendromis jėgomis sukapojome šitą baidyklę į gabalėlius. Magai apsigaubė bendru kupolu, bet prieš mūsiškių burtininkų iš visų pusių siunčiamus kerus negalėjo atsilaikyti. Iš jų liko, tik pelenų sauja. Nespėjus ištraukti, kristalo iš po žemių ėmė kilti zombiai ir žiurkiažmogiai. Liepsnos ir plienas valė šituos nelaimingus padarus iš mūsų kelio. Galu gale mano gražioji elfė išlupo raudoną kristalą ir pakeitė jį melsvuoju. Per portalą plūdo įvairių rasių atstovai ir pribaigė priešo likučius. Apsiginklavę jie buvo virtuviniais peiliais, žarstekliais. Vienas pusmilžinis mosavo kažkuo, kas įtartinai priminė parko suoliuką. Miestiečiai ramaus ir seno miesto atlėkė į pagalbą tiems, kuriems jos tikrai reikėjo. Iš kažkur lįsdavo vis nauji žiurkiažmogiai ir zombiai atrodė jiems nebus galo. Bet viskas kažkada baigiasi. Taip pasibaigė ir šis mūšis. Taranciell įsakė surinkti kareivių ir magų lavonų tyrimams. Tie tyrimai sukėlė mums dar daugiau klausimų nei atsakė. Pirma reikėjo kurti antrą stovyklą. Viela, apkasai, barjerai jau rutina tapę darbai. Po to klausėmės miestiečių istorijos. Juos apsaugojo puikūs miesto sargybiniai, tik laikui bėgant žuvo visi iki vieno ir gintis teko patiems. Prastai apsiginklavusi miestiečių bendrija gerai laikėsi su senuoju Taranciell mokytoju priešaky. Jis vėliau išskrido su drakonu, kuris norėjo aptarti tolimesnius karo planus. Nuo to laiko apie magą ir drakoną neteko girdėti jokių žinių. Džiugi naujiena buvo ta, kad nykštukai išskerdė įsibrovėlius klaidžiose požemiuose ir patraukė toliau padėti pusbroliams goblinams kautis dėl jų tvirtovės. Deja orkus galutinai sutriuškino ir išsklaidė. Milžinai ir pusmilžiniai kantriai pasiliko kalnuose ir priešas nustojo juos pulti suvokęs, kad beviltiška juos iš ten išrūkyti. Aišku, kad mums teks susijungti su goblinų ir nykštukų aljansu. Patraukti orkų keliais ir suduoti išsigimėliams dar vieną skaudų smūgį. Dabar apie tyrimus. Priešai sandara priminė zombius skirtingos dalys iš skirtingų rasių sumaltos į vieną. Jų smegenyse druidas rado liauką gaminančią amfetaminą. Jų smegenys priminė šunų ir matyt tai juos vertė klusniais. Visi sutarė, kad kažkas turėjo sukurti šituos padarus. Bet kas? Niekas neturėjo iš šio karo naudos. Visi nukentėjo ir patyrė nuostolių. Taip atsirado dvi skirtingos nuomonės apie priešą tarp mūsų ir klaikią jėgą iš svetimų sferų kuriančią šituos košmarus. Sekantis portalas karo plane Salemas Jungtinės Valstijos mažas menchyras vedė tiesiai į goblinų miestą, kur mes paremsime kalvių ir juvelyrų rases. Bet iki tol grįžome namo į pirmą stovyklą. Dauguma miestiečių pasiliko Stonehenge, tamsieji elfai taip pat. O aš po velniškai ilgos dienos nugriuvau į savo lovą. Taranciell labai ilgai užtruko vonioje todėl surikau.
- Brangioji viskas gerai?
Išgirdau neaiškius keiksmus.
- Ne velnio negerai. Visa diena bloga, kas keisčiausia, nors bloga, tuo pat metu noriu valgyti, kaip manieji vilkai. Būčiau žmogiškos kilmės, tapčiau nėščia, bet mūsų padermė turi mažesnius šansus pastoti. Nė velnio nesuprantu, eisiu pas druidą ir tavo gydytoją. Jie vis tiek morge prie butelio savaitę sėdi. Atseit tyrinėja priešą. Vis dėl to rado įdomių magiškų simbolių ant jų...

Ji nuėjo pas gerais draugais tapusius gydytojus. Taip ji buvo nėščia, manęs tai negąsdino. Tiksliau džiugino. Tikėjau jei Tomas sugeba rūpintis mažyle sugebėsiu ir aš. Ruošimasis tapo viskuo pagrindu, nesvarbu, kam ruošiesi karui ar vaikams. Atėjo metas pastatyti vaikams darželį, turėjome daugiau vaikučius ganančių maišytų porų. Viskas po truputi judėjo į gerą pusę. Aš tikėjau, kad galime užbaigti karą ir turėti geresnę visuomenę nei prieš tai. Viltis tapo antruoju pagrindu. Tada, dar nežinojome priešo vardo, bet buvo pasirengę jį sutrinti. Su laiku atsirado niuansų, dėl, kurių viskas tapo per daug sudėtinga.