Visi žibintai jau užgeso. Išdegę, kaip ir bekraštė praeitis, įamžinta plikuos keliuos, nebeatmena ką tik praėjusios minutės ir nebegali pažinti rytojaus. Dabar tik tuščia užmigusi gatvė sugeria mano žingsnius, ir nei vienas garsas negali ištirpdyti šios palaimingos stagnacijos. Esu čia, šioj dūmų ir jaunystės prisigėrusioj erdvėj, ir prieš mane atsiveria nesuvaldomas laikas. Supa mane, savo dūžtančiom minutėm apglėbia, užmerkia jau apsunkusius vokus. Atrodo, kad viskas, ką turiu, sudėta į keletą žingsnių ir aš.. bijau juos žengt, išnykt! Visgi galybės žiemų, pavasarių ir vasarų, laukimu užgesintų rudens žvakių žvelgia man į akis ir juokiasi iš tokio naivumo.
Žingsniai, tik žingsniai, visa kita jau paskendę rūke. Esu akla. Ir mano rankos.. tokios svetimos. Tik keliai savi, žinau -  galėčiau visus juos be ženklų išmatuoti, nes mano pėdos čia seniai įsispaudusios, nes iš atminties išnyrantys kvapai dar lūkuriuoja posūkių vingiuose, nes pro tamsą man dar šviečia minčių laužai, kuriuose deginau tavo vardą. Tik ir jis dabar jau atrodo negirdėtas, toks keistas tas skambesys, nebegalintis ištrūkt iš mano lūpų.
Jaučiu, artėja audra. Medžiai apimti trapaus drebulio, nulenkia savo į dangų ištiestas šakas prieš vėjo prisilietimą. Taip ką tik sužydėję ir taip pat greit spėję nuvysti, praeities prisisunkę žiedai išsiblaško į tolį. Tyloj atsiveria plyšiai, ir atrodo, kad nieko niekada pasaulyje nebuvo.