Nusprendžiau savo širdį dalimis aš padalinti.
Šiek tiek vienam, šiek tiek kitam
Ir gabalėlį mažą pasilikti.
Vieni šią dovaną maloniai priėmė, net padėkojo.
Kiti tikrai ironiškai nusišypsojo.
Tretiems tai pasirodė šlamštas ir iškart į šiukšlių dėžę metė.
Va, ketvirti išvis net nesutiko pažiūrėti.
O štai mažasis gabalėlis likęs,
Sunykęs visas ir sukritęs,
Vienatvės jau pakelti nebegali...

Todėl dabar ir laukiu dovanos tokios pačios,
Kad liūdesį sumažinčiau širdies.