9 dalis


Laikas vos judėjo ir mes gurkšnojome šampaną. Abu buvome įsitempę, tik dėl skirtingų priežasčių. Galiausiai ji prašneko:
. - Klaiku mirti toli nuo namų. Bet nerizikuojant mirti čia jokių namų išviso nebus. Kvaila, bet visada maniau, kad tokiomis akimirkomis teks dalintis su draugais ir ištikimais savos rasės kariais.
Aš pasukiojau rankose taurę. Mirtis atrodo vienintelė šiandieninė tema:
- Mirti namie apsuptam savos rasės nesijaučia geriau. Daugumos kareivių, aš, net nepažįstu. Keista, kad išvis jų išvis tiek daug susirinko. Valentinas tiki pergale: vilkimės jo tikėjimas pasiteisins ir išves daugumą iš čia gyvų. Jeigu aš mirčiau, o tu ne. Pasaugok jį, kad nepadarytų ko nors ko jau nebegalės pasigailėti.
Tuščia kalba, jei mirtis norės Valo ji jį pasiims . Aš dar turėjau šansą, bet jis man atrodė keistas ir skaudus. Pakeisti prarastą mylimąją nauja. Netgi ne kokia nors moterimi, o elfe Taranciell, kuri vykdė du pasaulius apimantį planą ir atrodė paprasčiausiai mylėjo savo rasę dėl kurios ir susivienijo su žmonija. Aš paklausiau, nors ir taip žinojau:
- Jeigu priešas būtų nelietęs jūsų pasaulio, o, tik norėjęs pereiti į mūsų per portalus. Kas tada? Elfai būtų su tuo sutikę tai man aišku. Bet tu irgi sutiktum?
Ji susiraukė, bet atsakė:
- Koks dabar skirtumas? Įvyko kitaip, aš nežinau ar mano kariai sutiktų kautis mūšyje, jei tam nebūtų svarios priežasties. Aš ir prieš tai maniau, kad reikia pamiršti karą tarp mūsų, netgi siūliau vėl užmegzti ryšius. Taryba atmetė šį pasiūlymą. Dabar nebeliko nei tarybos nei laiko puoselėti seną neapykantą.
Aš tylėjau ji norėjo diplomatijos, o gavo aljansą. Laikas slinko, o aš nežinojau ką daryti. Mirtis tylėjo palikdama mano paskutinį šansą man ir netrukdydama jo komentarais. Aš negalėjau ištrinti prisiminimo apie merginą, kuri pasakė apie mane visą tiesą ir išėjo. Aš taip pat išėjau toliau nuo miesto ir prisiminimų. Klajojau, kol radau savo vietą Valo bute. Ten tikėjausi atsikratyti praeities balastu. Metai iš metų viskas traukėsi gilyn, bet niekur nedingo. Per penkerius metus nesugebėjau atsikratyti nuodais ėdančių mane iš vidaus. Dabar tai turėjau padaryti iki saulėlydžio. Nuleidau galvą ir pasibraukiau ranka plaukus:
-Kalbant apie draugus. Aš norėčiau čia pamatyti vieną merginą ir užbaigti vieną seną pokalbį.
Aš papasakojau elfei viską. Net nežinau kodėl. Tiesiog ji turėjo suvokti kas mane pribaigė, nors ir netiesiogiai.
Ji papurtė galvą:
- Nejaugi tai taip skaudu? Visi mes jau atstumti ir palikti. Net jeigu pasakytume tai ką norime, tai nieko nepakeistų. Žinai, kažkada aš miško elfas ir grupelė nykštukų gavom užduotį nužudyti žiukiažmogių gaują kasyklose. Jie buvai neįprastai stiprūs, nes augo prie magiškų kristalų klodų. Užduotis truko ilgai. Kai kurie žuvo kovoje. Vėliau netgi išskerdus tas šlykštynės padėtis nepagerėjo. Išėjimas į paviršių buvo užverstas. Jį saugojusį nykštuką radome perplėšta gerkle. Šalia gulėjo žiurkiažmogis su kardu šone. Likom trise. Iš pradžių labai nesinervinome manėm miestelio gyventojai mus išlaisvins. Deja miestelį užpuolė orkai ir pagalba neatvyko. Teko leistis gilyn ir tikėtis rasti kokį urvą vedantį į lauką. Mes su miško elfu suartėjome. Du savo rūšies atstovai tokioje situacijoje nieko keisto. Man tada atrodė, kad tai ypatinga. Mes radome požeminį ežerą. Jo dugne plyšį pro kurį išplaukėme į paviršių. Išlindome upėje kažkokiuose miškuose toli nuo, bet kokių gyvenviečių. Kelione iki kito miestai truko ilgai. Užtenkamai, kad visai sukvailėčiau jau įsivaizdavau supanti vaikus, kuriuos gimdžiau tam elfui . Po to, kai pasiekėme miestą, jis mane paliko. Netgi ne todėl, kad nakties ir miško elfai nelabai sutarė nuo amžinybės pradžios. Tiesiog aš atrodžiau netinkama. Jam reikėjo dailios miško efės dirbančios sode. Jis dirbo samdiniu surinkti šiek, tiek aukso įgyvendinti iki apsivėmimo saldžiai jo svajonei namas, sodas ir miško elfė. Nežinau kurį iš mūsų labiau įskaudino, bet jaučiausi siaubingai. Aš gyvenau toliau. Tu ne tame ir skirtumas. Tavo mergina seniai žuvo, o tu vis tiek leidi jos žodžiams griauti tai kas liko iš gyvenimo pasaulyje. Mano patarimas susitaikyk su tuo kas buvo. Velnias ir kam pradėjai apie tai kalbėti? Nuotaika visai subjuro. Jaučiuosi dar vienišesnė. Gaila, kad nuo to karto taip ir neradau elfo, kuriuo galėčiau pasitikėti.
Aš tylėjau. Ji teisi, bet ar nuo to, kam nors geriau. Įdomu: jeigu paklausinėčiau kareivių, kiek liūdnų istorijų dar išgirsčiau? Maniškė atrodo juokingai prieš Terlanciell istoriją. Manau atsirastų ir dar tragiškesnių. Nuo šito žinojimo man palengvėjo. Elfė sukinėjo taurę ir atrodė nuostabiai liūdnai. Kiekvienas dailininkas norėtų nutapyti šią sceną. Aš tylėjau. Laikas nesustojo mano paskutinės valandos.... Ji vėl prašneko ir jos balse nuskambėjo saldus kvietimas:
- Žinai mūsų istorijos turi kažkokį šleikštų panašumą. Mes abu leidome joms sugadinti, daug prieš pasauliams subyrant. Dabar sėdime čia vieniši Aš skaičiau apie puselfius, kurie turėjo žmonių kraujo. Ateik, bet nesureikšmink šito....  
Aš norėjau to ir ne vien, kad tai išsigelbėjimas nuo mirties. Man jos reikėjo, tos kuri suprato netekties skausmą. Ji plėšė nuo manęs šarvus. Aš negrabiai atsegiau jos apsiausto seges. Su malonumu traukiau lengva tamsų audinį nuo violetinio kūno. Jaučiau jos šilumą, gėriau į save jos kvapą, kuris priminė vasaros naktį. Jos lūpos susiliejo su manosiomis. Pajutau kraujo skonį, perlamutriniai iltiniai dantukai krimstelėjo į lūpą. Ji buvo tobula. Glamonėjau ją grožėdamasis tobulomis krūtimis, nuostabia oda ir auksu tviskančiomis akimis. Tobula mylimoji, tobula ekstazė atimanti mirties baimę. Mes gulėjome ant grindų grožėdamiesi saulėlydžio spinduliais. Ji atidarė vyno butelį, kuris tik pagardino džiaugsmą, kad gyvensiu dar ilgai po būsimo mūšio. Aš tiesiog tai žinojau ir man nereikėjo kraupios giltinės, kad tą paliudytų. Aš atsitiesiau ir nežadėjau vėl kristi.