Arbatinė pasitiko žolelių kvapais ir nemokamais sausainiais. Evelina gėrė  mėtų arbatą ir žiūrėjo į rudeninių lapų šokį. Rudis pylė į savo juodą arbatėlę degtinės. Pamaišęs ši stebuklą nurijo gurkšnį ir atsiduso:
-  Kaip žmonės išgyvendavo rudenį sauso įstatymo metu? Dabar keli buteliukai, užkandos ir sulauksim pavasario. Svarbiausia, net ir žiemos metu nusiteikti gerai.
Evelina nusišypsojo.
-  Va dėl tokių žmonių kaip tu ir atsirado tuo metu alkoholio kontrabanda. Beje išgyvena ne visi. Va, kad ir tas senis kabo ant lempos tam daugiabuty kelinta savaitė. Po jo bus kiti...
Rudis gūžtelėjo pečiais.
-  Kiti tai kiti. Ką nori tuo pasakyti?
Mergina susimąsčiusi maišė karštą arbatą:
- Na labai padidėjo savižudybių skaičius šiame mieste. Dar tie angelai. Kaip manai jie verčia žmonės žudytis?
Vaikinukas nustebęs padėjo puodelį:
- Nelabai ką suprantu apie angelus, bet jie neturėtų versti atlikti didžiausios krikščioniškos nuodėmės ar ne?
Evelina papurtė galvą.
- Religija, taip kaip mes ją suprantam, man su jais nesiriša. Juk mes abu žinome, kad taviškis demonas ir mano gėrio dvasia daug senesni už krikščionybės pradžią. Vien jau jų egzistavimas paneigia, bet kokią Dievo idėją ar ne?
Vaikis lengvai suirzo:
- Ar galėtum baigt savo ledo dvasią ar tai driadę vadint gėrio dvasia? Jei nėra Dievo nėra ir absoliutaus gėrio ar blogio. Beje aš žinau, kad serafimai tarnavo seniesiems dievams. Jie nešiojo šarvus, taigi jų neverta laikyt visagaliais padarais ar kažkuo jie, tik tarnai.
Mergina sutrikusi dairėsi aplinkui, bet visai ne dėl diskusijos. Visi aplinkiniai miegojo vienas, net galva ant karšto arbatinuko... Tik vienas asmuo atsisagstė paltą. Iš po jo iškleidė nuostabius juodai - melsvus sparnus. Jo akyse atsispindėjo visagalė pirmapradė šviesa. Rankoje jis laikė nedidelį auksinį skeptrą. Jis atsiduso ir nusibraukė šviesius plaukus nuo savo švytinčių akių:
- Nedrįsk mūsų įžeidinėti, tavasis demonas taipogi, tik tų laikų reliktas, kuris vis dar per klaidą kenkia žmonėms. Jeigu aš tarnas jis šuo, o tu tik mėsos gabalas.
Siena už vaikinuko nugaros sprogo, dekoracijos ir betonas lyg šrapnelis lakstė rikošetu. Evelina prisidengė ledo kupolu. Pavojingos nuolaužos subyrėjo į dulkes taip ir nepadariusios niekam žalos. Rudis išskleidė plėvėtus sparnus ir kirto iš visų jėgų. Angelas grakščiai šastelėjo ir paleido keletą peilių. Dead one  lengvai numušė pavojingus objektus. Evelina pradėjo leisti ledo sūkurius kurie vis aplenkdavo angelą. Jo sparnai davė jam galią judėt greičiau už aplinkinius. Juodsparnis mostelėjo savo skeptru melsva liepsna išsivyniojo lyg dovanos kaspinas. Ši spalvota gyvatė partrenkė rudį tas klykdamas trenkėsi į gretimą staliuką sulaužydamas ten miegantiems arbatos mėgėjams kaulus. Liepsna dingo. Evelina suvarė savo ledo galias į kumštį ir trenkė į keistą liepsnų tvarinį. Tas šnypšdamas dingo. Mergina puolė serafimą. Tas lengvai blokavo jos smūgius.
- Tu vadini save šamane? Žmonės tapo nieko vertais parazitais, kurie siurbia senų laikų galią ir laiko save galingais viską išmanančiais magais. Nesąmonė kaip apgailėtina...
Angelo kalbą pertraukė kardo smaigalys įsmigęs jam nugarą. Rudis šyptelėjo
- Mes ne parazitaimes vartotojų visuomenė. O, tai jau didelis skirtumas.
Vaikinukas galingu spyriu atlaisvino kardo metalą nuo angelo kūno. Tas sudribo ant grindų. Dead one sukaupė ugnies kamuolį ir smogė, degančios mėsos kvapas persmelkė arbatinę. Angelas sunkiai atsistojo ir trenkė vaikiui. Tada mostelėjo sparnais ir dingo lydimas šviesos, pliūpsnio kuris perskėlė kavinės stogą į dvi dalis. Čerpių liūtis ėmė kristi ant lankytojų... Mergina sustingdė čerpes rudis lengvu mostu susmulkino jas į dulkes. Dead one pažvelgė į dangų:
- Mes tikrai per silpni jei negalime jo nužudyti.
Visą kelią iki namų jie tylėjo, Evelina burbtelėjo:
- Man į kitą pusę.
Mergina pašoko ir dingo stogų labirintuose. Rudis sušnibždėjo .
- Demone ar ji yra mūsų intriga - runa?
Balsas nusijuokė:
- Ko tu manęs klausi? Tau spęsti. Beje mums reikia rasti būdą sunaikinti serafimą. Faktas, kad jis kraujavo ir tu galėjai jį persmeigti teikia vilties. Taigi manau, mums reikia sukaupt daugiau galios sustiprinti smūgį.. Turi perskirstyti energiją į kardą. Pabandyk įsivaizduoti, raudoną energiją tekančią į kardą.

Vaikis atsiduso ir pabandė ir vėl bandė... Po kelių valandų kardas ėmė švytėti rausvu atspalviu. Demonas suburbėjo:
- Na kaip sakoma durnam aiškink ir šimtą kartų jis, vis tiek nesupras. Tai gal einam miegot?
Rudis nusikeikė ir grįžo į dangoraižį. Varnas lošė kortom su blondine seselės uniforma. Ji pamojavo ir išmetė porą devynakių kuriuos tuoj pavirto tūzais. Dead one išgėrė keletą rusvų tablečių besimėtančių ant stalo ir užmigo. Jo ir taip neramius sapnus dar labiau sumaišė narkotiniai atspalviai, bet kritimas į akmenis atrodė jau gana miglotas.. Seselė palingavo galva.
- He lost against a angel? Its no reason to be sad they are very powerfully beings. What do you think Crow?
Varnas šyptelėjo.
- Thats a first time he cant kill somebody... Yeah thats hard feeling.

Mergina numetė kortas ir užlipo į Varno miegamąjį, tas dar paskubom surado antklodę ir užmetė ją ant savo klano nario. Tada nulėkė paskui merginą, vis galvodamas apie angelus kurie jau seniai turėtų nebeegzistuoti.

Sapnas
Jis skrido, tik šį kartą buvo vienas... Demonas nusileido ant žemės. Miške esantys vilkai suurzgėjo bet pasitraukė iš kelio. Skraiduolis dėvėjo lengvus juodus šarvus. Prie šono buvo prisikabinęs kovinį plaktuką. Ant nugaros dėvėjo, skydą, kurį atrodo nešiojo, tik kaip uniformos dalį. Demonas nerangiai ėjo į priekį. Matyt per daug įprato skraidyti. Už kelių žingsnių matėsi, nedidelis urvas jame sėdėjo žmogus. Senis suriko.
- Palik mane ramybėje nelabasis.
Karys sujudėjo aštrus peilis susmigo seniui į kaklą. Tas dar sugargaliavo
-  Dievai padėkit...
Demonas nusijuokė.
- Niekas tau nepadės, nereikėjo kovoti prieš mano plačią giminę.
Žmogus negirdėjo jo kūnas jau atidavė gyvybę su paskutiniais kraujo lašais. Karys priėjo ir ištraukė peilį. Paskubomis nuvalė į žolę ir apsidairė. Tada šoktelėjo ir nuskrido ant medžio viršūnės. Saulė jau leidosi ir jis stebėjo paskutinius saulės spindulius. Taip praėjo kelios valandos. Tamsoje sujudėjo neaiškus pavidalas. Pavidalas neaiškiai sušnypštė:
- Tu suklydai jie išsiųs serafimą. Tai A klasės kovinis padaras. Prieš kovinius angelus, tu neturi mažiausio šanso.
Demonas sujudino sparnus ir pasiraivė:
- Na ir kas iš to? Tikiuosi jie išsiųs merginą. Tie tobuli sparnai, tokie nuostabūs. Aš jos nežudyčiau pasilikčiau sau kaip tarnaitę, gal, net teisėtą žmoną.
Pavidalas nusikvatojo:
- Tu pilnas tuščių romantiškų svajonių.

Rudis prabudo ir viskas atrodė taip realistiška. Jis dar jautė kraujo šilumą ant rankų. Jis šyptelėjo:
- Tai vest užsimanei? A klasės kovinį padarą? Tu visiškas beprotis.
Balsas suburbėjo:
- Mano praeitis stebina ar ne? Matyt ta romantika, man ir nulaužė sparnus. Bet vėl grįžtame prie pirmosios runos. Meilė - intriga. Atrodo abu turėsim pereiti šį procesą. Nors nesuprantu, kokia iš to nauda.
Vaikinukas suspaudė skylančią galvą. Šitie sapnai tikrai vargino...
- Matyt tavo praeitis yra runų sprendimas arba tiesiog kuo labiau susijungiam tuo daugiau dalykų turėsim dalintis. Ši galimybė gąsdina.
Demonas suriko.
- Jei taip gąsdina tai bandyk mane paleist. Su Varno, pagalba manau rastum būdą išlaisvinti mane iš šitos dvigubos egzistencijos.
Rudis sukliko:
- Nerėk, man jau ir taip bloga. Aha paleisiu, o kas vėliau atsitiks? Išskrisi į spindinčią šviesą? Ištrūksi ir liksi siaubti miesto? Per daug nežinomųjų.
Demonas kuriam laikui nutilo:
- Aš niekad negalvojau apie šio veiksmo pasekmės. Bet šitie sapnai žudo mus abu.

Vaikis tylėjo ir siurbė alų. Išeities nebuvo reikia rast būdą nugalėt kovinį angelą ir suprast runų reikšmes. Gal tada mes abu busim išlaisvinti iš praeities ir gal tada gyvenimas taps ramus ir prasmingas. Varnas įžengė į butą ir numetė jam medinį kalaviją. Rudis sugavo ir atsistojo gynybine pozicija. Varnas grakščiai puolė butaforiniai ginklai susitiko. Rudis nusikeikė ši diena vis prastėjo.