7 dalis

Dienos bėgo mūsų gelbėtojams mokantis kalbą,  gana neįprastu būdu. Mergina parodydavo  į kokį daiktą ar paveiksliuką jos knygoje man tekdavo užrašyti ir pasakyti. Ji užsirašydavo viską į knygelę ir ten prisirašydavo reikšmę savo kalba runomis. Tada viską apšviesdavo raudonu kristalu ir prisidėdavo prie kaktos kristalą. Vėliau jį duodavo jį milžiniškam karui šalia ir jie abu žinodavo apšviestus žodžius. Merginos knyga, daug padėdavo išmokti abstraktesnius žodžius. Pagaliau jie prisistatė:
- Aš esu Tarlanciell nakties elfė. Aš noriu padėti žmonėms atsilaikyti, prieš vorus pasiustus priešo šiame kare.  
Karys taip pat prašneko, bet jo balsas buvo labai žemas.
- Aš Colber. Aš esu pusmilžinis seku paskui Tarlanciell, kad ir kokie būtų jos tikslai.
Toliau jie mokėsi tuo pačiu principu, o mums teliko graužti nagus ir laukti. Veikti tikrai nebuvo ko, aš dar siūlau atstatyti tvorą, bet Valas nusijuokė, kad niekas nestato tvorų, apie griuvėsius. Užpuolimų kol kas nebuvo, o su naujais draugais jautėmės saugūs. Po poros dienų Tarlanciell vėl prašneko:
- Noriu papasakoti bendrą žmonių ir mūsų istoriją. Prieš tūkstantmečius mes visi gyvenome šiame pasaulyje kartu. Bet elfai neįvertino žmonių. Jie greičiau plito nors ir gyveno trumpai. Negaliu pasakyti, kas pradėjo karą. Mes ar jūs. Aš dar nebuvau gimusi, o gyvų to metų elfų jau labai mažai. Mes pralaimėjome dėl skaičiaus. Supratome jeigu kovosime toliau išnyksime. Vienas iš galingiausių magų atvėrė portalą į neapgyvendintą pasaulį. Iš pradžių pasitraukė elfai, o vėliau ir kitos rasės. Magas uždarė portalą ir niekas nuo to laiko jo nebeatidarė . Ten kur buvo išvykimo portalai dabar stovi menhyrai. Po šitiek amžių atvyko priešai iš kitos sferos, jie nebuvo panašūs nei į vieną žinomą rasę. Jų buvo per daug, kaip tada žmonių. Priešas atrado senuosius portalus ir atvyko pas jus. Jis ne šiaip atėjo į jūsų pasaulį jis nusprendė sulieti abu ir taip kurti savo imperiją. Mūsų pasaulio gyventojai nebegali laimėti savame pasaulyje. Čia, dar yra šansas užklupti priešo magus netikėtai . Juos nužudžius, dar įmanomas atskyrimas. Jei nespėsime visi gyvensime bendrame pasaulyje. Jo gyvūniją kaip žiurkiažmogius jau matėte. Vorai tai šlykštynė kuria priešas klaikiai sugriovė mūsų pasaulį. Jeigu nugalėsime bendrame pasaulyje, tai nieko gero neatneš. Elfai nepakęs žmonių už jiems padarytas skriaudas. Dauguma nori sunaikinti legendinius žudikus išvariusius protėvius iš jų pasaulio. Aš nesu tos nuomonės, jeigu kariausime tarpusavyje,  kai mūsų ir taip sumažėjo pasmerksime abi puses. Dabar svarbiausia nužudyti priešo magus, kurie yra prie menchyrų ir sustabdyti susiliejimą. Net jeigu, tai nepavyks aš su Colber ginsiu žmones. Pusmilžinių išvykimo metu dar nebuvo. Jų protėviams milžinams žmonės nelabai galėjo pakenkti jie pasitraukė savu noru. Aš turiu įtakos visi nakties elfai seks mane. Pusmilžiniai kaip visada prisidės prie daugumos ir aš manau ne prie anti žmonių partijos. Miško elfai prieš jus lieka tikėtis, kad jie ateis į protą atsižvelgiant į aplinkybes. Kiti gana įvairių nuomonių. Aš tikiu mes galime laimėti, bet reikia visiems susivienyti. Mums reikia surinkti daugiau žmonių. Aš turiu specialių ginklų. Nakties elfai prisidės vėliau. Man reikia pagalbos surinkti žmones, be vietinių tai man nepasiekiama. Rasti gyvenvietes taip pat sunku. Magija čia veikia, bet kartais viskas trunka labai ilgai. Šis pasaulis atrodo pamiršo magiją jos šaltiniai priblėso. Taigi ar padėsite mums?
Mes atrodėme gana sutrikę, bet viskas paaiškėjo ir jie buvo gyvas to įrodymas, kad tai tiesa. Valas linktelėjo:
- Mes žinoma padėsime. Lenkiu galvą už tai, kad atleidžiate už senas skriaudas. Mes kausimės iki paskutinio kraujo lašo su jumis.
Colberis atnešė skrynią. Joje buvo šarvai ir ginklai. Mes juos užsidėjome labai lengvai. Jie prisitaikė prie kūno formų ir galėjai pamanyti, kad jie besvoriai. Švytintis durklai ir kardai, medžiojančiais elfais išmarginti skydai ir drakonai saugantys lobius. Viskas atrodė tiesiog tobulai. Susiruošėme į kelionę susėdome į mašiną. Elfė ir pusmilžinis sušnairavo, bet nieko nepasakė, pirmą kartą pastebėjau, kad jos akys aukso spalvos. Ji buvai neįprastai graži sunku buvo suvokti norą kovoti prieš dailią ir nagingą rasę. Mes juk galėjome gyventi taikiai ir tada? Kaip dabar atrodytų šiuolaikinis pasaulis? Greičiausiai turėtume daug pusininkų kaip Colberis ir pasaulį kur maišosi technologija ir magija. Bet kaip visada tai, tik pasvarstymai                                            praeities nuodėmių nebe nuplausi. Teliko keisti dabartį ir nebekartoti senų klaidų. Po trumpos kelionės sustojome gyvenvietėje. Mums einant žmonės išpūtę akis žiūrėjo į elfę ir pusmilžinį. Mes sustojome aikštėje,  kur susirinko visi gyventojai. Mes perpasakojome jiems jos istoriją. Žmonės suprato ir sutiko eiti, kartus išskyrus kelis, apokalipsės patirtis palengvino patikėti ir prisitaikyti. Mes išvažiavome toliau prieš tai elfė paniekinamai nužvelgė pasilikusios.
-Asilai geriau mirti su savais, negu gyventi su kitokiais.
Mes išvykome ieškoti kitų gyvenviečių pagaliau atsirado aiškus planas.  

8 dalis

Tarlanciell ir mūsų po truputi didėjanti grupė ieškojo naujų gyvenviečių. Kartais,  tiesiog išsiskirstydavome ir apieškodavome tam tikrą teritoriją. Jei nieko neišeidavo elfė išsitraukdavo melsvą pakabuką ir leisdavo jam suktis virš žemėlapio. Tai trukdavo ilgai, bet žmonių rasdavome visada. Reakcijos būdavo skirtingos. Kai kuriems buvo sunku tuo patikėti, bet jie sekdavo mus. Kiti nepatikėdavo ir likdavo. Treti puolė Tarlanciell ir man teko jiems užvožti kardo plokštuma. Mes keliavome ir rinkome rekrutus. Atrodė tam nebus galo. Mažos žmonių grupelės išsimėčiusios dideliame plote. Visi kuo galima toliau nuo miestų ir gerų kelių. Mums teliko keliauti, surasti ir pasakoti viską iš naujo. Elfė atrodė patenkinta ir žemėlapyje braižė spalvotas rodyklės. Vėliau rodydavo tai kitiems ir aiškino jos sugalvotą strategiją. Viskas buvo gana paprasta. Pirma žmonės puola vorus apsupusius portalo vietą ten persikelsime padedami specialaus burto kurį ji jau kuris laikas ruošė ir tobulino. Antra mes Colbert ir ji praslenkam prie mago. Tarlanciell pasinaudos jos rasės savybe susilieti su aplinka ir bandys jį užklupti netikėtai. Mes turėsime atkreipti jo dėmesį į mus. Paprasta ir aišku, tik pasisekimas skendėjo nežinioje. Aš nužvelgiau mūsų menką armiją du šimtai žmonių. Istorijos ratas pilnai apsisuko. Prieš tūkstantmečius elfai kovojo būdami ant išnykimo ribos dabar atėjo mūsų eilė. Tik mums nėra kur trauktis. Niekas neatvers portalo  į pasaulį,  kur galėtume atgauti jėgas. Net jeigu taip ir atsitiktų ar ilgai tai gelbėtų nuo priešo kuriančio pasaulių imperiją. Vienaip ar kitaip teks kautis ir jie tą darys. Jeigu to nesugebėtų mes nebūtume radę jų gyvų. Elfė prašneko savo melodingu balsu:
-  Draugai atėjo laikas įrodyti visiems, kad tik kartu sugebėsime atstatyti tvarką ir užbaigti šią tragediją, kuri abiejuose pasauliuose nusinešė daug gyvybių. Nugalėjus magą galėsiu atverti portalą iš kitos jo pusės atskubės nakties elfai. Kitoje pusėje jų taip pat laukia mūšis taigi nenuvilkime jų atvedė juos į pralaimėtą mūšį ir mirtį kitoje pusėje. Mano mieli vilkai duos mums didelį pranašumą jie išblaškys vorus o jūs naudokite liepsnosvaidžius ir man įprastus ginklus kuriais gausiai apdalino Colber, kurio dėka ir turime šiuos ginklus. Jo broliai pusmilžiniai nukalė visą šį grožį ir padėjo viską saugiai perkelti čia. Į mūšį už gyvuosius!
Ji numetė ant žemės ryškų buteliuką... Šviesos ir garsai keistas jausmas lyg plūduriuotum ant vandens. Staiga viskas baigėsi, visa kariauna stovėjo paplūdimyje. Neaiškiai atsiminiau , lyg  ir apie Prancūzijos salas kuriuose stovėjo menchyrai. Tarlanciell kažką sušnibždėjo ir aplink mus jau glaustėsi vilkai. Žmonės nervingai kasė jiems paausius. Valas nusijuokė:
-Taigi pasiekėme nulinį tašką. Dabar pergalė arba mirtis. Žinai gal ir keista, bet man tai patinka, juk negalėjome sėdėti už tvoros iki senatvės, kada nors tie vorai būtų mus prigriebę. Lankininkė ir Ričardas saugūs name kurį saugo elfės magijos sukurtas barjeras. Apsidairyk, čia Prancūzijos paplūdimys, nors tai juk, tik salos, bet niekada nebūtume jų pamatę. Oras nuostabus ir mes galime kažką pakeisti, bent jau pabandyti.
Man jau teko matyti Valą tokį, jį kartais ištikdavo keisti euforijos priepuoliai. Niekas negalėdavo sugadinti jam nuotaikos. Niekas negalėjo sugrąžinti jo į realybę, jis tikėjo savo teisumu ir garantuota pergale. Kiti kariai neatrodė tokie patenkinti. Stebėjau merginą žalsva spalva dažytais plaukais ji drebėjo ir spaudė liepsnosvaidį. Būrelis vyrų stiprinosi iš pilvoto butelio. Nedidelė grupelė leido per rankas pypkę ir rūkė . Į mano pusę vėjas atnešė kanapių kvapą. Kai kurie skubiai bedėsi švirkštus į venas nenorėjau žinoti ką jie leidosi. Išgyveno,  ne šventieji, jokia kalba prieš mūšį jų nenuramins. Jie neturėjo Valo įsitikinimo. Pamačiau ant smėlio sėdintį Tomą. Jis nusprendė vesti vorų puolimo grupę. Nenorėjo rizikuoti kovoti prieš magą ir žūti, jis turėjo dėl ko gyventi . Aš nežinojau ar galėjau pasakyti tą patį. Neturėjau aš nei Valo keisto optimizmo nei,  dar ko nors. Aš, tik vis bandžiau išgyventi, bet nesusimąsčiau dėl ko. Mane vedė, tik instinktas. Stovėdamas prieš vorų karalienę neturėjau ko atsiminti. Tik mūsų su Valu susitikimą galėjai pamanyti, kad prieš tai nieko nebuvo. Buvo, tu tik per ilgai stengeisi viską pamiršti. Skandinote alkoholyje viską tiek nesėkmes, tiek gerus dalykus. Nors jūs to neplanavote to neturėjo būti. Jūs norėjote visai kitko nei penkerių metų maratono. Nejaugi pamiršai Valas tarė. Atsipalaiduosime ir atsitiesime. Deja taip neatsitiko. Valas apie tai nešneka vaizduoja, kad taip ir turėjo būti. Galbūt jis taip pat pamiršo, o atsiminti pralaimėjimą nėra lengva. Pralaimėjimą prieš savo silpnumą. Realus pasaulis jus pamiršo ir galėjote vaidinti laimingus. Bet dabar nesijauti laimingas iššvaistęs , tiek metų prieš tai dar bandei gyventi, o dabar jau per vėlu. Čia tavo kapas bevardis kapas, nes niekas neištars tavo vardo. Tu uždraudei Valentinui jį ištarti. Sakei, kad tau nebereikia tokių dalykų, kad esi laisvas. Nejaugi laisvė yra bėgimas nuo pasaulio keturiuose sienose pilnose butelių. Problema,  ne buteliuose, o tavyje. Tu pasidavei ir atsisakei pasaulio džiaugsmų. Netgi po visko pabaigos bijojai atsiverti žmonėms su kuriais išgyvenai tame vienkiemyje.  Dabar viskas baigta, o ir Valentino galas artėja jis išgyvens, kad palaidotų tave. Kaip pats sakei ratas apsisuko. Ką pasakysi prieš mane kuris atsisakė vardo? Ką pasakysi prieš Mirtį? Nori kovoti tame mūšyje ir žūti? O gal užbaikime viską tiesiog čia ir dabar. Ko norėtum? Kraujosruvos smegenyse? Vėžio, infarkto? Gausi, ką tik nori aš iki tobulumo išmanau šį darbą. O gal apsigalvojai? Rojus tavęs nelaukia, jis nelaukia tų kurie mirė, dar būdami gyvi. Tokie klajoja ir ieško prarasto gyvenimo prasmės. Aš tau duosiu šiek tiek laiko, bet anksčiau ar vėliau tu mane sutiksi. Ieškok to ką praradai arba ieškok to po mirties. Tai tavo pasirinkimas.
Aš atsipeikėjau stovėjau lygiai toje pačioje vietoje. Elfė rikiavo kareivius. Šiek tiek laiko armija, dar turėjo mes nusprendėme laukti sutemų. Puldami dieną per daug atkreiptume mago dėmesį. Elfė pilnai galėjo išnaudoti savo galias po saulėlydžio. Tai buvo ir mano laikas iki mirties. Norėjau, tikėti, kad viskas, tik haliucinacija. Bet po visko netikėjau, kad viskas taip paprasta. Ką aš praradau? Per penkerius metų tiek šnekų apie gyvenimo prasmę, bet ką kas prarado nei Valas nei aš nešnekėjome. Tiesiog mes nenorėjome žvelgti atgal. Deja teko sulaužyti barjerą smegenyse ir ieškoti karštligiškai ieškoti atsakymo. Šį kartą gyvenimas bėgo prieš akis metai skriejo lyg knygos puslapiai vėjyje. Staiga aš supratau metai prieš susitikimą su Valu....
Aš laukiau jos ir dekoravau stalą. Pasigrožėjęs raudomis servetėlėmis ir kvapniomis žvakėmis pastačiau ant stalo vermuto butelį. Ji vėlavo tai buvo neįprasta. Aš jai skambinau, bet ji nekėlė ragelio. Nesureikšminau, to ir išdėliojau desertus su grietinėle. Aš laukiau žvakės trumpėjo, o desertai tirpo. Ji atėjo, nors labai pavėlavusi. Jos veidą iškreipė liūdesys pamačius stalą. Aš ne taip supratau jos išraišką, Ji pasakė tai, kas viską sugriovė:
-  Mums reikia pasikalbėti. Nenorėjau čia eiti, bet skambutis tam netinkamas. Suprask mokykliniai laikai baigėsi, o tu tiesiog likai toks pat. Gyvenantis šia diena, bet laikas rūpintis ateitimi. Tu nieko nedarai ir tau vienodai. Aš noriu studijuoti, dirbti gyventi kaip noriu. Su tavimi įstrigsiu šiame mieste ir kokiame sumautam bute kaip šitas. Atleisk, aš tiesiog tikėjausi, kad tu susiimsi ir galėsime studijuoti kartu, bet dabar matau tu man reiški,  tik mirtį. Aplink tave dedasi blogi dalykai. Visur kur tu ten ir nelaimės, miršta žmonės. Tai, net neblogiausia . Blogiausia, kad tu niekada nepasikeisi.
Ji išėjo, o aš vienu mauku išgėriau vermuto butelį. Ištraukiau iš stalčiaus auskarus skirtus jai. Dar tą patį vakarą pardaviau juos lombarde ir dingau iš miesto.
Aš supratau viskas buvo gana paprasta. Šaltas juokas stingdantis laiką. Juokas to kuriam laikas ir erdvė nieko nereiškia.  Tai suprasti nėra sunku. Bet susigrąžinti daug sunkiau. Aš nenoriu pašauti arklio prie finišo linijos. Šiek tiek padėsiu visos, primena tą kuri tave išdavė, bet viena neturi nė menkiausio panašumo, netgi tau. Gana aišku manau, bet tarp mūsų,  dar niekas neaišku. Tokių kaip tu labai mažai. Girdinčių suprantančių mirtį, netgi randantį tuos kurie artėja prie manęs Šitas ryšys nėra vienpusis. Aš jaučiu ir seku tave jau labai senai . Bet tik dabar tu įvaldai savo galią. Tu sugebėsi mane matyti. Pasistenk ir galbūt pamatysi neaiškų mano pavidalą mūšio metu. Tu pamatysi ir žmonių aplink tave gyvenimo trukmę aiškiai ir negalėsi nieko pakeisti. Bet viskam savas laikas dabar susigrąžink tai ko netekai ir paskubėk.
Man teliko paklausyti patarimo. Aš broviausi per kareivius prie tos, kuri galėjo mane išgelbėti. Aš bijojau pamatyti tai ką Mirtis žadėjo gyvenimo trukmę. Ji buvo palapinėje ir gėrė šampaną. Ji melodingai tarė:
. - Prisijunk mielas žmogau man trūksta draugijos. Niekada negalvojau, kad aš Tarlanciell liksiu be draugų. Kareiviai manęs prisibijo.
Aš prisijungiau nė vien todėl, kad neturėjau išeities....