Galbūt aš paskutinis
sakinys iš byrančių raidžių.
Pro stogo čerpes,
į akis vagims.
Tarp šiaurės ir tarp paryčių
stogai plėšrių balandžių
nutupėti, galbūt aš
paskutinis jais gėriuos.

Galbūt aš stygos tyčia
samanom apėjusios.
Tik protėvių šauksmu dar
kartais nuskaidrėju
kaip kryžiai ąžuolų
paunksmėj.
Galbūt aš užkastas
tikėjimas, amžiais
alkanas šviesos.

Galbūt tik tai
jog ašaromis sninga tris paras
mane dar neramina.
Tarp Berlyno ir Maskvos
žiemos nebus,
nebus taikos iš pačio ryto,
nes kraugeriai balandžiai
užtemps mane vėl ant atbrailos.
Tik nebebus raidžių,
kurioms byrėti, vagys apaks,
nebematys, kaip mes
tiesiog užmigsime iš gėdos rausdami.
Galbūt rytai mus ras
Ir nenustebs, jog vėl...
Kokie bus paskutiniai
Vilniaus
sakiniai?