Mano bobulytė vadina save paskutine  Lietuvos kurše Latvijos žemėje. Lietuvė, atitekėjusi daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų į Kuršžemę, į namus, kuriuose buvo kalbama ne tik latviškai, bet  ir vokiškai, o senieji kaimo gyventojai dar  pasakodavo vaikams  legendas apie Livonijos pilį, statytą 1245 metais,  ir dainuodavo  senas kuršiškas dainas.  Šiandien kaimo nebeliko, tik vieniša sodyba, tapusi jos namais ant aukšto Ventos kranto šalia Kuldigos, vieno gražiausių Latvijos miestų. Priėmusi liuteronų tikėjimą kiekvieną sekmadienį dailiai pasipuošusi su seneliu (,,mans virs“) sėsdavo į seną ,,Žiguliuką“ ir traukdavo į mišias Šv. Kotrynos maldos namuose.  Neskubėdami dundėdavo ilguoju plytiniu Kuldigos tiltu, statytu 1874 metais,  senelis kaskart primindavęs, kad ,,savo laiku tai buvęs antras pagal dydį plytinis tiltas Europoje, o dabar taip reikėtų paremontuoti“. Po mišių užsukdavo į senąsias kapinaites, kur ilsisi seniai išėję protėviai, pasižvalgę po  ,,veikals“ vėl dardėdavo atgal į namus. Prieš penkerius metus palaidojusi savo vyrą, šviesiaplaukį Janį, bobulytė liko viena.  Dukra Elzė išvyko mokytis į Rygą, iš jos į Vilnių, kuriame sutikusi savo svajonių princą ir liko.  Nei mamos graudulingi prašymai keltis pas mus į miestą, nei tėčio gąsdinimai, kad ateis naktį banditai, papjaus ir numes nuo Ventos Rumbos (plačiausio Europos krioklio, kurio plotis 249 m.)  - niekas nepriverčia palikti savuosius namus. Ji tik gudriai šypsosi ir linkčioja galvą, bet užtenka tėčiui įlipti į mašiną, kai ji dingsta iš namų nepastebėta ir niekas nežino kur.
- Bobute- mamina mieliausia, važiuojam, namas didelis, žolytė aplink, netoli parkas,- glostau sugrįžusią bėglę.
- Žolytė žmogaus, o ne  Dievulio sodinta, parkas varnų prikakotas, argi tai miškas. Namas toks didelis, kad gali ir paklysti, viskas blizga, bijok koją pastatyti, laiptų begalė, man, senai kurapkai, tik jais šokinėti,- bumba senučiukė.
- Tu miške nepaklysti, o čia tik namas.
- Miškas- mano namai.  Čia ir cyrulis rytais prikelia, ir starkis ant stogo gagena,  ir blezdinga apie lietų praneša, ir zakis po medžiu snaudžia.  Baik niurnėti, kai ateis mana stunda, tai kojomis į priekį išnešite ir viskas,- nukerta senoji, košdama žalios spalvos nuovirą.- Dar įdėsiu  krupės koją, notrės lapelių, juodos vištos kiaušinį ir šlakelį ožkos pieno, pakrapysiu namus kalbėdama užkeikimą ir visos blogos mintys išnyks.
-Kas nešioja tas blogas mintis, mamina,- tepa kremu veidą mano dailioji mamytė.
- Oi, vake, nešnekėk, o trink auksiniu žiedu akį, miežis tuoj praeis, tik žiūrėk vis atbula ranka brauk, čia maksla didelio nereik - mojuoja samčiu bobulytė.
- Lašelių įlašinsiu, tabletę išgersiu,- žiūri į veidrodėlį mamytė.
- Nepadės. Bloga akis nužiūrėjo ir skauda visur. Neramu darosi. Atsikelsi ankstyvą rytą, išsimaudysi nuoga ryto rasoje ir dings visas blogumas.
-  Cha, o aš galvoju, kodėl pajūrio kopose pilna nuogų laumių, tai, pasirodo, jos nuo blogos akies gydosi,- traukia per dantį tėtis, vartydamas laikraštį.
- Negudrus leitis (suprask, lietuvis). Nebumbėk, žente. Ir tau išvirsiu ajerų nuoviro, laikas tavo nuplikusį pakaušį gydyti,- atsisuka.
- Dėkoju, bet mano galva- mano reikalas,- sulanksto laikraštį tėtis.
- Ir širdį reikėtų apvalyti, tamsios mintys griaužia, ramybės neduoda. Gerai būtų ryto rasoje palakstyti,- pilsto gėralą senučiukė.
- Nesulauksit, nuogam rasoje lakstyti,- sprunka pro duris tėveliukas. Nusišypso bobulytė nesunkiai įveikusi priešininką, tada užsukusi buteliuką kišą jį man.
- Čia tavo meitenei, tegul lašina dešimt dienų. Viskas susitvarkys, pasakyk.
- Kas čia?- smalsauja mamytė.- Vėl abi kažką sumanėte, įkliūsi tu, mamina, su tomis raganystėmis ir   dar vaiką įtrauksi į tas nesąmones.
- Vakare pirtelę užkursim, vantoms yra šviežių berželių, pasikaitinsim, kaulus pašildysim, vėliau ramunėlių arbatos išgersim,- tęsia bobulytė.
- Mama, nenukreipk kalbos. Ką tu jai davei? Austėja, koks čia gėralas?- raukia kaktą mamytė.
- Čia tik lašiukai nuo spuogų, veidą reikia  prausti, kad švaresnis būtų.
- Veidą reikia toniku plauti ir kremu tepti, o nežinia kuo.
- Kokiu dar joniku? Aš visą gyvenimą rūgusiu pienu prausiuosi, tai mano, aštuoniasdešimtmetės, veidas skaistesnis nei tavo, vaikeli, pomada primaliavotas,- merkia akį senoji. Čiumpu stebuklingąjį buteliuką ir kišu į kuprinę, namuose mergos laukia nesulaukia.
.............................................................................................................................................
- Socialinė darbuotoja iškvies tėvus, o jūs rašykit pasiaiškinimus. Tik teisybę: iš kur gavot, kiek mokėjot, kaip ir kada panaudojot,- viską, suprantate,- grėsmingai įsakinėja pavaduotoja.
Keturios galvos palinksta prie baltų popieriaus lapų. Įtemptoje tyloje skreba rašiklis. Tai manasis parkeris. Užmiršusi, kad esu kairiarankė (tėtis suplojo nemažą sumą už specialų parkelį), kažką vedžioju dešiniąja. Spaudžiama plunksna dreskia popierių, jame atsiranda skylė, kurią bandau užlopyti paseilintu pirštu.
- Mauryte, tu vėl kažką sugalvojai,- šokteliu nuo spiegiančio pavaduotojos balso.- Tavo akiplėšiškumas stulbinantis. Chemijos pamokoje- skystis, sugriaužęs net kolbą ir sukėlęs sprogimą, biologijos- varlės ir driežai, darbų- neaiškus viralas, nuo kurio suviduriavo visa klasė ir mokytoja, o šventinį Kalėdų vakarą- pornografinis raganos šokis su šluota. Tai vėl tavo darbas?
- Aš norėjau tik padėti,- mykiu.
- Tavo pagalba  sukelia uraganą ar žemės drebėjimą. Ji išdaužė klasės langus, sukėlė gaisrą persirengimo kambaryje, užtrenkė mokytojų kambario duris. O dar tas nuolatinis mokyklos slaugytojos terorizavimas, kad sergi gelta, vėjaraupiais ir net maliarija,- pila vandens į stiklinę  pavaduotoja.- Iš kur gavot narkotikų?
- Tai ne narkotikai,- sutartinai atsakome.
- Tai kas?- raukosi pavaduotoja.- Visa krepšinio komanda apdujusi, medikai lašines stato, organizmus valo.
- Tai tik viralas, bobulytė kaime išvirė,- mekenu tyliai.
- Man atvežė, paprašiau,- išlemena Neringa, mano topiškiausia draugė.
- Mes nenorėjom, kad taip atsitiktų,- timpčioja lūpą Giedrė,- mes tik supylėm  į limonado butelį Tadui.
- Kodėl norėjot nunuodyti Tadą?
- Mes nenorėjom,- pakelia akis Vaida.- Tai tik meilės gėrimas. Mes jį lašinom kelias dienas Tadui į arbatą, nieko nebuvo, todėl nusprendėm supilti viską.
- Klausiu, kodėl?
- Neringai patinka Tadas,  tai mano bobulytė išvirė meilės gėrimo. Ji moka.
- Moka? Supylėt vienam, o ištroškę atsigėrė visi. Poveikis baisus, todėl būtina žinoti, ką močiutė dėjo į tą gėrimą.
- Nežinau, man padavė jau paruoštą.
- Na, merginos, ir prisivirėt košės. Geros beržinės košės.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mano mamina gyvena mieste. Dideliame erdviame name, į kurį prieš mėnesį ją parsivežė tėvelis, sukrovęs į priekabą jos negausią mantą. Mamytė laiminga tūpčioja: ,,gal pienelio, gal košelės, gal minkštesnę pagalvę “.Tėtis vakarais vartydamas laikraščius ir toliau filosofuoja apie degraduojantį gyvenimą kaime. Bobulytė kaip visada gudriai šypsosi ir paslapčia mane drąsina:
-Nusiramink, vaikeli, sulauksim vasaros, tiek jie mus abi ir matys,- ir mirktelėjusi priduria,- o tą viralą aš tavo meitenei išvirsiu, kai tėvai į darbą išeis...