Visos vaikiškos svajonės išnyksta, kai akis į akį susiduri su pinigų, galios, atsakomybės  ir valdžios pasauliu. Pakeliui į tą išnykimą atsiranda didelis noras pabėgti į pasaką. Knygos apie Indiją, ieškojimas paslaptingų kampelių pasaulyje, trobelių kalnuose arba Islandijos tolumose. Atitrūkti nuo maišaties galvoje, nes ta kova viduje, kai du balsai kuždasi, vienas tau aiškiai sako pakelti galvą aukščiau, uždirbti pinigų, tiesiai žengti į visuomenę, tokią, kuri tave supa, sudėlioti buities reikalus, „susitvarkyti“ gyvenimą, kitas tyliai, bet kur kas skaudžiau kužda tau nesuprantamus žodžius ir rodo į tavo susikurtą, tavo idealų pasaulį, šita kova drasko iš vidaus. Kol galų gale po truputėlį atbunki, pavadinkime tai atbukimu, kasdien keliauji tuo pat keliu ir rodos būtų kvaila tikėtis stebuklo. Tikėjimas Dievu pamažėle išnyksta, Indija ir pasaulio kampeliai nebeatrodo tokie nepasiekiami ir nuostabūs, nuostabiausia lieka žiūrėjimas į dangų iki kol užmiegi, į tyliai rūkstančius kaminus.  Atrodo, kad galų gale pradedi susitaikyti su mintimis ir jos tave palieka. Ir vis rečiau pagalvę sudrėkina ašara su viltim, su tuo jausmu, kuris kadaise tave vertė gėrėtis pasauliu ir jam šypsotis tikra vaikiška šypsena.