Už mano lango - samdomi meilės riteriai, vystančios jų rožės. Ir tos, kurios nesulaukia...
Vėl rausvėja vakaras tarp mūsų tylėjimo. Ir paskutinė šalna gremžia troleibuso stiklą. Kodėl tų mylėti mokaisi iš knygų? Kad ir ne amžinai...
Aš nieko neturiu - tik bėgantį laiką, tik vis didėjantį ilgesį, kas naktį, to paties perdėto, tačiau išpranašauto ir išlaukto jaukumo. Atrodo, norėtųsi kelti sparnus ir sklęsti į pietūs. Bet mano šiaurės žmonės per daug gražūs. Mūsų kino istorijos didesnės už gyvenimą. Mes viską papasakojam net neprabildami. Vis dar laukiu prie Vilniaus - siaubo pasakų miesto. \"Išplėšti iš kaimo gyvenimo idiotizmo\". Kas galėjo pagalvoti, jog tu šitaip?.. Kas iš vis būtų pamąstęs, jog tai būsi tu? Melagiai, virskite nuo tilto į Nerį, o mes kikensim, bučiuodami karščiuojančią Klėjos kaktą. Ką mums reiškia mūsų pačių istorijos?
Naktis be miego ir sekamadienius be pieno stiklinės.
Atviri, kaip komunistų siekiai.
Apgaulingi kaip stalinistinė propaganda.
Dezertyruosim iš lemiamų savo gyvenimo mūšių.

Ir už vidinį grožį dievai nubaudė Orfėją ar už savimeilę?
Mano mūza, Euridike, neatsigręžk į vyrus. Juos vis tieks sudraskys į gabalus jų pačių naivumas.

\"Šiandien atsikėliau vėlai.
Vis dar kvėpėjo Portugalija.
Pusryčiams - pieniškas šokoladas ir šiek tiek gėdos.
Tu laukei saulės atokaitoje. Sakei, jog vėluoju.
Atsiprašiau. Bridome per balas, tau šlapo kojos.
Banaliai.
Bėgome į troleibusą. Jame tu užkalbinai mergaitę.
Kalbėjom apie operą. Teatrą. Knygas. Ak, ta proza...
Valdovų rūmai ir nė vieno valdovo.
Apsikabinimai ir nuklydimai.
Tu tik pradėjai rašyti, o aš grąžinau tave į gyvenimą.
Dar kartą atsiprašiau.
Daug juoko ir keiksmų. Aš neturiu nė cento.
Tu nuperki mano grožį, paperki mano gerumą.
Aš jūsų jau pasiilgau. Sulaukiau svečių.
\'Komunistų partijos manifestas\' prieš miegą.
Labanakt, proletarai!\"