Akys vis teka, teka,
mintys paklydo laike,
kai paskutinį sykį Tave jos matė,
širdis šokinėjo iš džiaugsmo, nes
vėlei pamatė Tave...
Laukiu Tavęs, mano Meile, laukiu –
nors pamatyti, išgirsti,
sugrįžtų viltis man į širdį...
Tiek daug dar, tiek daug ji Tau nepasakė...
Tu vienas joje gyveni, esi man
už viską pasauly mielesnis,
už viską pasauly gražesnis,
už viską, už viską, už viską
Esi man svarbiausias pasauly!
Juk Tu žinai,
jog niekad neišduočiau –
Vienintelį – tiktai Tave turiu! - Vienintelį
man širdžiai mielą, gerą, išsvajotą,
nekantriai laukiamą Tave.
Tu man šventovė, mano amžinasis džiaugsmas,
širdies gyvybė, – lyg stebuklas, – esatis,
Vienintelis, dėl ko turiu gyventi ir tikėti
Per amžių amžius, – aš prisiekiu, – visados.
Ar išgirsi mano ilgesį lyg maldą Dievui,
kurią sudėjau Tau vienam.
Kai jo prašydavau, jis visada išgirsdavo,
galbūt išgirsi Tu?
Prašau,
Atleisk! Ateik! Nusišypsok,
kaip vienas Tu temoki - gražiai, taip švelniai
apkabink ir niekad niekad neišeik.